Mūsų gerumo iliuzija
Viena iš didžiųjų literatūros tragedijų yra biblinis pasakojimas apie Saulių. Lyginant su Sauliumi Hamletas atrodo tarsi Disnėjaus personažas. Galiausiai, Hamleto tragedijos priežastys rimtos. Sauliui, atsižvelgiant į tai, kokių dovanų jis gavo, turėjo sektis geriau, kur kas geriau.
Pasakojimas apie Saulių prasideda patvirtinimu, jog visame Izraelyje niekas neprilygo jam ūgiu ir jėga, gerumu ir pripažinimu. Tikras vadas, išskirtinis tarp bendraamžių, dėl nepaprasto būdo jis buvo žmonių pripažintas ir mylimas. Pasakojimas apie Saulių prasideda kaip pasaka. Pasaka kurį laiką tęsiasi.
Patarimai lektoriams
Lektoriaus pašaukimas - Bažnyčios pašaukimas. Kvietimas (taip
pat ir nepakvietimas) lektoriaus tarnystei turi būti priimtas su
nuolankumu. Nenuolankumas (visose tarnystėse) stabdo
augimą.
Trys skirtingi pavadinimai: Biblija, Šventasis Raštas ir Dievo žodis anaiptol nereiškia to paties. Biblija (lot. biblioteka, knygų rinkinys) - kultūrinis reiškinys, kuris gali nieko bendra neturėti su religija, pvz., sodininko ar žvejo biblija. Šventasis Raštas - tai tekstai, kurie man ar mūsų bendrijai yra šventi, pvz., religiniai (skirtingų religijų), krikščioniški (katalikų, ortodoksų, protestantų). Dievo žodis - tai skaitomas ir klausomas Šventasis Raštas.
Apie moderavimą
(Pagal psichologės Ievos Aleksandravičienės
mokymą)
Moderavimas yra per patirtį, per laiką formuojamas įgūdis, kuris auga kartu su mūsų išmintimi, ir tikrai verta kartkartėmis susėsti ir pasikalbėti, kaip mes tai darome, kas veikia, kas neveikia, ką verta pritaikyti, ko atsisakyti.
Į susitikimus žmonės ateina kažkaip nusiteikę, turintys savo istoriją, patirtis, nuostatas, atsineša kažkokių gandų. Pirmiausia jie ieško patvirtinimo turimoms nuostatoms. Jeigu tai nėra Bažnyčios žmonės, jie ateina įsitikinti, kad viskas ir yra taip, kaip jie galvoja. Daug žmonių ateina nusiteikę "sutvarkyti" savo vaikus, kad jie paskui gyvenime neturėtų problemų. Galima manyti, jog tokia nuostata baisi, bet vis dėlto šie žmonės nori savo vaikams gero, rūpinasi jais. Bet kokioje pradinėje nuostatoje galima rasti galimybių. Kitas svarbus dalykas - mes negalime žmonių paskubinti. Kartais labai norim, kad jie greitai padarytų atradimus, kuriuos mes patys esam padarę ir žinom, kad tai yra gėris. Yra toks posakis: "Ąžuoliuko nepatempsi". Ąžuolas auga lėtai. Jis užauga didelis ir tvirtas, bet neįmanoma pagreitinti augimo patempiant jį aukštyn. Niekaip. Eina laikas, ir medis auga taip, kaip jam reikia. Pirmiausia, džiaukimės žmogumi, kuris atėjo, kad ir su kokiomis nuostatomis.
Kaip neužgniaužti dvasinių dovanų
Užmegzdamas mus motinos įsčiose ir atnaujindamas Kristuje, Dievas išrinko mums dovanas - ypatingus išteklius, patirtis ir gebėjimus, kuriuos turime valdyti ir praktikuoti. Ar tuo tikite? Jei taip, ar žinote, kokios tos dovanos? Ar galite įvardyti, kaip konkrečiai stengiatės jomis naudotis ir jose augti?
Mes visi turime iš Dievo gautų gebėjimų, kurie skirti keisti kitų gyvenimus. Taigi, "esama skirtingų malonės dovanų, tačiau ta pati Dvasia. Esama skirtingų tarnysčių, tačiau tas pats Viešpats. Ir esama skirtingų darbų, tačiau tas pats Dievas, kuris visa veikia visur kur. Kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui" (1 Kor 12, 4-7).
Kaip priešintis piktajam
Neramiame šiandienos pasaulyje daugybė žmonių gana keistai suvokia, kas yra šeima, lytiškumas, politika, pinigai ir pan. Visa tai kyla iš iškreipto ir apversto tikrovės vaizdo. Ne taip seniai tarsi buvo lengviau sutarti, kas yra gera, o kas – bloga. Tačiau šiais laikais tai darosi sudėtinga. Vien išdrįsęs pasisakyti kitaip, nepritaręs kito nuomonei galite būti apkaltintas netolerancija, apšauktas kaip nekentėjas.
Tačiau “vargas vadinantiems piktą geru, o gerą piktu”, – įspėja pranašas Izaijas (Iz 5, 20).
Apkabinimas linkint ramybės
Būna dienų, kai norisi įsitaisyti atokiausiame bažnyčios klaupte, kur tavęs nepasiektų kitų besimeldžiančių žvilgsniai ir rankos. Giliai pasinėrus į maldą Mišių metu, kito žmogaus prisilietimas gali net žeisti: verčiau liktum netrikdomas dvasinėje gelmėje. Artumo su Dievu akimirką dažnai esi gundomas gręžtis į save ir užsiverti nuo pasaulio.
Astos ir Mindaugo pasidalijimas: kaip liudyti ir ko vengti liudijant
(Pagal kunigo Mozės Mitkevičiaus mokymą)
Daugybė tikinčių žmonių, ir viešuose liudijimuose, ir apskritai pokalbiuose su netikinčiais žmonėmis, daro tas pačias klaidas. Pirmiausia dera atsižvelgti į konkrečią auditoriją. Pavyzdžiui, į Alfa kursą susirinkusieji arba Pirmajai Komunijai besiruošiančių vaikų tėvai, tai yra, žmonės, kurie ateina nebūtinai savo noru, beveik visada turi tam tikrą išankstinį nusistatymą. Jie susikūrę štampų, klišių ir laukia, kada tikintis liudytojas šitas klišes, šituos išorinius stereotipus patvirtins. O tie štampai ir klišės visiems gerai žinomi: į tą žmogų yra žiūrima kaip į sektantą, kaip į tam tikrą dogmatiką, fanatiką arba, blogiausia, - kažkokį psichą. Tad pirmoji užduotis mums, anot kunigo Mozės, - nustebinti klausytoją, parodyti, kad kalba normalus žmogus. Tą padaryti nėra taip paprasta ir lengva.
Apie ribas
Visi žinome, kas yra limitas: amžiaus, greičio, kredito, t. t. Lotynų kalbos žodis limes (kilm. limitis) reiškia nuosavybės ribas, dažnai žymimas akmeniu / riboženkliu. II a. Romos imperijos ribos driekėsi nuo Škotijos iki Arabijos.
Limito, ribų esmė tokia: dalykas yra tas, kas jis yra, o ne kažkas kitas. Niekas negali būti kas nors arba kažkas kitas, bet tiktai tas / tai, kuo yra apribotas būti - šiuo dalyku, ne kitu. Ko gero, nė nenorėtume, kad kažkas nuolat pranoktų savo ribas ir taptų tuo, kuo nėra.
8 šiuolaikinės klaidos, kurias katalikai turėtų žinoti ir vengti
Pasaulio pažiūros ir nuostatos neišvengiamai paliečia ir turi įtakos Bažnyčios narių mąstymui. Įsigali klaidingi įsitikinimai, kurie tik iš pažiūros atneša ramybę, o iš tikrųjų padeda vis labiau plisti pasaulietiniam ir medžiaginiam, o ne dvasiniam ir dieviškam mąstymui. Čia pateikiamos aštuonios šiais laikais labiausiai paplitusios klaidos, kurios, deja, pernelyg dažnai sutinkamos Bažnyčioje.