Apie ribas

Visi žinome, kas yra limitas: amžiaus, greičio, kredito, t. t. Lotynų kalbos žodis limes (kilm. limitis) reiškia nuosavybės ribas, dažnai žymimas akmeniu / riboženkliu. II a. Romos imperijos ribos driekėsi nuo Škotijos iki Arabijos.

Limito, ribų esmė tokia: dalykas yra tas, kas jis yra, o ne kažkas kitas. Niekas negali būti kas nors arba kažkas kitas, bet tiktai tas / tai, kuo yra apribotas būti - šiuo dalyku, ne kitu. Ko gero, nė nenorėtume, kad kažkas nuolat pranoktų savo ribas ir taptų tuo, kuo nėra.

Teritorinių vandenų ribos nurodo, kiek - trys mylios ar du šimtai mylių - vandenyno priklauso konkrečiai valstybei, o kur prasideda atviroji jūra. Galimybių ribos nusako, kokio rezultato, reakcijos ar pasiekimo pagrįstai galima tikėtis konkrečiu atveju. Galima numatyti, kad šimtas metrų bus nubėgta per devynias sekundes, bet ne per dvi.

Žodis "riba" turi įdomių sinonimų: siena, kraštas, slenkstis. Yra netgi toks posakis: "Gera tvora (siena) - geri kaimynai", nes mažai lieka vietos ginčams dėl nuosavybės. Jei riba aiški, abi pusės gali laisvai ir atsakingai puoselėti savo nuosavybę. Dėl ginčytinų nuosavybės ribų pradedama bylinėtis, kyla vaidai, nesantaika, netgi karai.

Senovės Graikijoje žodis "begalinis" reiškė beformį chaosą. Graikų šventovės buvo uždaros, ribotos erdvės. Tiktai viduramžiais žodis "begalinis" (angl. The Infinite) ėmė reikšti Dievą, kuris yra be ribų arba pranoksta bet kokias ribas, bet nėra chaosas. Dievas yra tobulybė, į kurią nukreipti visi riboti dalykai - Jis jų nepaneigia.

I. Saimono knygoje "Bendroji autoriteto teorija" (1980 m.) pažymima: tam, kad būtume savimi, kuo kiekvienas iš mūsų ir esame, mes negalime būti niekuo kitu. Galime atpažinti, kas mes nesame. Tiesą sakant, tam žinojimui ir turime protą. Bet būti galime tik savimi. Kiekvienas realus dalykas yra unikalus ir nepakartojamas, todėl negalima tvirtinti, kad vienas asmuo yra kitas. Negalima sakyti: Jonas yra Petras. Jei teiginys "Jonas yra Petras" būtų teisingas, vadinasi, iš tikrųjų nebūtų nei Jono, nei Petro.

Kodėl būtina pagalvoti apie baigtinumą ir ribas? Pirmiausia todėl, kad yra į mums duotas ribas žvelgiančių kaip į žmogaus būties trūkumą, nors ribos yra būtina sąlyga, kad galėtume egzistuoti. Mes esame mirties apribotos būtybės, arba bent jau taip atrodo. Prisikėlę mes netapsime kažkuo kitu: liksime pačiais savimi, kadaise pradėtais ir pagimdytais į šį pasaulį. Amžinasis gyvenimas neįims mūsų į visumą. Mes netapsime Dievu ar priešingai.

Kitaip tariant, nieko blogo būti ribota būtimi. Pasaulyje yra erdvės ne tik Dievui. Daugiausiai netvarkos tame pačiame pasaulyje kyla tada, kai ribotos būtybės siekia veikti už savo būties ribų. O. F. Dadlis savo knygos pavadinimu pagrįstai teiraujasi: "Ar žmonės bus kaip dievai?", nes žmonės tikrai siekia būti kaip dievai; tai yra, būtys be ribų, būtybės, kurios pačios siekia apibrėžti gėrio ir blogio skirtumus, užuot priėmę tai iš Dievo.

Šv. Tomas Akvinietis tvirtino, kad patirti pasaulį įmanu tik tada, kai jame yra skirtingų didesnės ir mažesnės vertės esačių. Jei visi dalykai būtų tolygūs, tapatūs, pasaulio patirti negalėtume. Faktas, jog dalykai yra apriboti būti tuo, kas jie yra, reiškia, kad neturėtume pavydėti to, kuo nesame. Skirtingi dalykai turi jiems deramą vietą.

Bendras gėris reiškia, kad visiems dalykams leidžiama tarpti savo (to, kas jie yra) ribose. Derėtų džiūgauti, kad esame ne kitu nei konkrečiai esame. Visa netvarka žmonių pasaulyje kyla iš pastangų būti kitu.

Ar žmonės gali būti kaip dievai? Mūsų rūšies istorija liudija, kad labai siekiama tokiais būti. Ar gali pasisekti? Vaikantis to, kuo negali būti, pasisektų tik suardyti tai, kas esi, kartu su visu pasauliu. Mūsų būties ribos mus įgalina būti tuo, kas esame, o ne kažkuo ar kuo nors kitu. Ne patys paskiriame save būti tuo, kas esame. Tai mums yra duota.

Versta iš www.thecatholicthing.org