Giedoti naują giesmę

“Giedokite Viešpačiui naują giesmę!”

Velykų aštuondienį Bažnyčia Valandų liturgijoje kiekvieną rytą šlovina Dievą šiais 149-os psalmės žodžiais. Tačiau ką reiškia “giedoti naują giesmę“ Viešpačiui?

Dažnai tai reiškia, kad turime pereiti nuo savo “senų giesmių“ – arba leisti Jėzui jas radikaliai perkeisti tuo naujumu, kurį Jis atneša savo Perėjimo pergalėje. Mūsų senosios giesmės, jei jos giedamos iki galo, neša tik vergiją ir kančią. Jėzus trokšta mus išmokyti naujos giesmės Naujojoje ir Amžinojoje Sandoroje, užantspauduotoje Jo krauju pergalingame Perėjime.

Kaip ir pirmajame Perėjime, “giedoti naują giesmę” reiškia palikti Egiptą ir gyvenimą Egipte, siekiant Dievo pažado bendrystėje Jį šlovinti ir giliai trokšti įžengti į Viešpaties artumą.

Žinome, kad izraelitams ne itin puikiai sekėsi. Ilgai netruko, kol dykumoje jie ėmė gręžiotis į Egipto mėsos puodus: troško grįžti atgal, į žinomas vietas, atsidurti tarp pažįstamų veidų, o fantazuodami – svajodami apie praeitį jie pamiršo, kaip baisu būti pavergtiems. Patį dugną izraelitai pasiekė prie Sinajaus kalno, tuo metu, kai Dievas buvo pasirengęs sudaryti su jais ypatingą sandorą. Mozė, po keturiasdešimties dienų pasninko nusileidęs nuo kalno, paties Dievo pirštu užrašytomis plokštėmis nešinas, rado izraelitus, ūžaujančius aplink pačių padirbtą aukso veršį.

Tokios nuodėmės neatsiranda iš niekur. Jos yra “senų giesmių kulminacija”, įpročių, kurių “melodijos” bloškia mus atgal, per senus sprendimus vėl prie senų problemų. Kai žinoma melodija mus pagauna, jaučiame norą ją užbaigti. Kuo ilgiau giedame seną giesmę, tuo sunkiau sustoti.

Labai naudinga atidžiai, bet švelniai apmąstyti savo patirtis, įskaitant tamsiausias nuodėmės akimirkas. Dėl gėdos esame linkę vengti sakyti visą tiesą apie savo elgesį. Deja, šitaip slėpdamiesi nuo savęs netenkame progos išmokti vertingų pamokų ir augti.

Tiesa ta, kad į nuodėmingus poelgius beveik visuomet veda netyri ritualai – įpročiai, kurie veikia panašiai kaip senos giesmės melodijos: dažnai jie būna išmokti prieš kelis dešimtmečius. Jei būsime atidūs, pastebėsime, kad atsiranda tam tikra būsena; galvoje ima suktis tam tikri vaizdai; kūnas patiria tam tikrus pojūčius. Paprastai imama ir fantazuoti. Fantazijos / vaizduotė užvaldo mūsų gilius troškimus, o žadamas malonumas pradeda mus jaudinti. Toks jaudulys būdingas bet kokiai fantazijai: susijusiai su maistu, alkoholiu, narkotikais, azartiniais lošimais, lytiniu potraukiu, apsipirkinėjimu, pavydu, pykčiu, įtūžiu ar kerštu. Kiekvienu atveju, augant išankstiniam susijaudinimui, auga ir mūsų noras užbaigti “giesmę”.

Kai kurių fantazijų “ritualinė giesmė” gali užtrukti kelias dienas, kitų (pvz., pykčio protrūkio) – viskas prasideda ir įvyksta per milisekundes. Vis dėlto, anot Viktoro Franklio, tarp stimulo ir atsako visada yra erdvė. Toje erdvėje slypi galia pasirinkti, būti laisvam ir augti. Kitaip tariant, yra galimybė išmokti “naują giesmę”.

“Giedoti naują giesmę” reiškia šauktis Jėzaus naujumo, susigrąžinant Viešpaties sukurtus dalykus: aistrą, jaudulį, ryšį, artumą, sąjungą ir džiaugsmą. Kiekvieną iš mūsų Dievas sukūrė, kad išgyventume šias patirtis. Reikia įsižiūrėti į šventųjų pavyzdžius, kad pamatytumėte jų troškimo, ilgesio, laukimo, jų džiaugsmo intensyvumą. Tarkime, Pranciškus Asyžietis, šventasis, garsėjęs neturto ir skaistumo dorybėmis, begaliniai stipriai mėgavosi Dievo kūrinijos grožiu. Pseudoaistra, kurią valdo geismas ir godumas, iš tikrųjų pakerta autentišką aistrą, tikrą troškimą, intymumą, vienijimąsi, džiaugsmą ir malonumą. Būtent atviros Pranciškaus rankos ir atvira širdis, geismo ir godumo atsisakymas atvėrė jo sielą giliam džiaugsmui ir ramybei, kurie atsiranda kaip Dievo šlovinimo vaisiai. Dievo, kuris džiaugiasi, dovanodamas geras dovanas savo mylimiems vaikams. Dievo, kuris padovanojo mums aistrą, kad aistringai Jo trokštume.

149 psalmėje kalbama apie visus šiuos išgyvenimus. “Giedoti naują giesmę” reiškia jungtis bendram šlovinimui “ištikimųjų sueigoje” – nebeizoliuotis ar slapstytis, slapta nebevogti malonumų, kai manome, kad niekas nemato. “Giedoti naują giesmę” – tai džiaugtis Dievu kaip savo Karaliumi ir leisti sau pajusti / išgyventi gilų džiaugsmą, kurį Dievas patiria dėl mūsų. Tai reiškia tikrą pasilikimą Viešpatyje, mokymąsi tiesiog būti, grožėtis Jo meiliu žvilgsniu ir šlovinti Jį džiugesyje, kurį patiriame Jo akivaizdoje.

“Giedoti naują giesmę” – tai sukaustyti Dievo priešus geležinėmis grandinėmis ir pančiais (Ps 149, 8). Daugelį iš mūsų didžiąją gyvenimo dalį saisto grandinės. Piktasis puolimą pradeda anksti, ir dažnai sugundo suktais pažadais, suvilioja patikėti melais apie save ar apie Dievą. Šie melai tampa mus rišančiomis virvėmis, savotiškomis “melodijomis”, įkalinančiomis mus toje pačioje giesmėje, kurios giedojimas baigiasi vis taip pat apgailėtinai. Puikiai žinau keletą savo “melodijų”: Privalau paslėpti tikrąjį save; negaliu būti silpnas,  negaliu suklysti; niekada neprašysiu pagalbos; turiu būti nepriklausomas nuo kitų. Jei nepakeisiu melodijos, giesmė nesibaigs. Man reikia Jėzaus, kad Jo naujumas pakeistų mano giesmę.

Kai kurias melodijas reikia visiškai užmiršti. Giedamos jos ves tik į blogą pabaigą. Panašiai kaip alkoholikui, kuriam reikia liautis lankytis baruose arba nesusitikinėti su kai kuriais bičiuliais.

Galbūt senosios melodijos kurį laiką buvo naudingos, tačiau giesmei reikia pakeisti toną. Kiekvienas iš mūsų turime savo pačių sukurtų sprendimų, kaip priversti skausmą išnykti, kaip užpildyti tuščias širdies kertes arba kaip išspręsti savo vidinį konfliktą. Be kitų pagalbos ir apsaugos, kartais tai būdavo vienintelis būdas išgyventi. Iš tiesų, yra žmonių, kurie išgyveno tikrai pragariškose situacijose, ir priemonės, kuriomis jie pasinaudojo išlikimui, tikrai ne visada tinka gražiems pasakojimams. Liūdniausia dalis neretai prasideda po to, kai ateina išgelbėjimas. Išgyvenusiems pragarą, vienas sunkiausių dalykų yra įsisąmoninti tiesą, kad dabar jie gali laisvai gyventi visavertį gyvenimą – jiems nebereikia naudotis savaisiais bedžiaugsmiais išgyvenimo metodais.

Jei pastebime, kad laikomės senų išgyvenimo metodų (nors jie jau seniai nebepateisina tikslo), leiskimės, kad Jėzus išmokytų naujų giesmių melodijų, nors iš pradžių gali pasirodyti, kad šis mokymosi procesas nepriimtinas, vargina, trikdo ar baugina.

Vėlgi, 149-oje psalmėje pateikiami naujai giesmei giedoti reikalingi pagrindai: ateiti į Dievo  susirinkimą, džiaugsmingai bendrauti. Priimkime ir dovanokime meilę kartu – kartu atviromis širdimis šlovindami gyvąjį Dievą. Džiūgaudami priimkite tiesą, kad pats Dievas mumis džiaugiasi (tokiais, kokie esame), Jis mus išgelbėjo ir trokšta, kad Jame pasiliktume ir Juo džiūgautume. Sukaustykime visas ir kiekvieną piktąją dvasią, kurios išdrįs bandyti nutraukti šią nuostabią naują Jėzaus išmokytą giesmę.

Dievas taip nusprendė. Ši garbė skirta visiems Jo ištikimiesiems.

Parengta pagal abideinlove.com