Pamaldi kelionė į Mišias | Kaip įeiti į bažnyčios pastatą (1-8)

"Aš esu vartai" (Jn 10, 9).

Atsistokite priešais savo parapijos bažnyčią. Jei negalite to padaryti, kuo smulkiau įsivaizduokite jos fasadą. Ką regite?

Bažnyčių pastatai turi būdingų bendrumų. Jų fasadai apie savo svarbą neretai byloja gausesniais puošiniais - unikaliais langais ar lipdiniais, brangesne apdaila - akmenimis, plytomis ar kitomis medžiagomis, kurios nėra naudojamos kitur. Varpinė dažniausiai būna integruota į pastatą. Prieangis tarsi surenka žmones iš gatvės ir veda į navą, suburia šlovinti. Vis dėlto kiekvienos bažnyčios fasadas yra toks pats nepakartojamas kaip žmogaus veidas (nėra dviejų vienodų).

Pagrindinis bažnyčios fasado elementas yra durys. Šventosios durys dažnai aukštėliau, pasiekiamos tik palypėjus laiptais. Kaip ir fasadui, centrinėms bažnyčios durims neretai naudojamos geresnės kokybės medžiagos, įmantresnė nei kitų durų puošyba. Svarbą liudija netgi šių durų dydis.

Meistryste, puošnumu, dydžiu - visais elementais bažnyčios statinys yra skirtas atspindėti dangiškąją tikrovę ir patraukti mūsų širdis. Nors ne visų bažnyčių įėjimai itin puošnūs, besiruošiančiam įžengti piligrimui kalba visi. Kalba visiškai ką kita nei, pavyzdžiui, prekybos centro durys.

Iš prigimties mums, žmonėms, duota pažinti tikrovę, taip pat ir patys esame pažintini, per juntamus ženklus ir simbolius, kuriuos galima matyti, liesti, ragauti, užuosti ar girdėti. Pavyzdžiui, mano mintis jūs sužinote per puslapyje išdėstytus žodžius ir sakinius. Žinau, kad man rašant artimas žmogus yra gretimame kambaryje, nes girdžiu jo balsą. Dėl simbolių atskiriame šv. Petro ir šv. Pauliaus atvaizdus - pirmasis laiko raktų ryšulį, antrasis - kardą. Netgi miegant - fiziniams pojūčiams ilsintis, mūsų mintys per sapnus yra pripildomos vaizdų.

Gebėjimas kurti ir suprasti simbolius yra išskirtinai žmogaus bruožas. Taip pat ypatingai katalikiškas. Vadinamasis sakramentinis pobūdis reiškia, kad neregimas Dievas bendrauja su mumis per juntamus ženklus. Tačiau "sakramentiniu bendravimu" mūsų Viešpats perduoda ne tiesiog žinojimą / žinias apie save, bet patį savo Gyvenimą. Per Sakramentus Dievas paliečia visą mūsų būtį.

Netgi probėgšmais žvilgtelėjus į Evangelijas matyti, kad Jėzus kalba apie save sakramentų kalba. Pavyzdžiui, apaštalui Pilypui paprašius parodyti Tėvą, Jėzus taria: "Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti! Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!" (Jn 14, 9). Toliau, Laiške žydams, atpažįstamas tas pats sakramentinis principas, Jėzų vadinant "Dievo šlovės atšvaitu ir jo esybės paveikslu" (Žyd 1, 3). Abiejose ištraukose įsikūnijęs Kristus - matomas, girdimas, paliečiamas vyras kartu yra neregimojo Tėvo nešėjas. Siūliau jums įsivaizduoti parapijos bažnyčią - panaudoti vaizdinį, kuris atkurtų šiuo metu akimis neregimą pastatą. Jėzus taip pat yra "neregimojo Dievo atvaizdas" (Kol 1, 15). Šv. Augustinas sako paprastai: "Nėra kitos paslapties, tik Kristus" (KBK, 774).

Kaip ir Jėzus, Bažnyčia yra sakramentinė. Pasitelkiant pirmojo Adomo, iš kurio šonkaulio buvo sukurta Ieva, įvaizdį, Vatikano II Susirinkimas poetiškai sako, kad "iš užmigusio ant kryžiaus Kristaus šono kilo "nuostabus visos Bažnyčios Sakramentas“ (SC, 5). Dar tiksliau, tas pats Susirinkimas moko, jog tikrosios Bažnyčios prigimčiai būdinga "tai, kad ji kartu yra žmogiška ir Dieviška, regima ir apdovanota neregimąja tikrove, veržli, veikli ir atsidėjusi kontempliacijai, gyvenanti šiame pasaulyje, tačiau keleivė" (SC, 2). Matyti, kaip Bažnyčia maitina alkstantį, vadinasi, matyti Kristų. Klausytis, kaip Bažnyčia skelbia Gerąją Naujieną - vadinasi, klausytis Kristaus. Aukoti maldą prie altoriaus - tai jungtis su Kristaus auka. Visose juntamose veiklose Bažnyčia kitokiu būdu neregimą Jėzų padaro esančiu mūsų tarpe.

Dauguma iš mūsų, išgirdę žodį "sakramentas", paskubomis prisimename tuos septynis Kristaus įsteigtus malonės ženklus. Šie septyni apeigų ženklai yra unikalios vietos, kur šiandien susitinkame su Kristumi. Jėzus įžengė į dangų, bet nesiliovė mums tarnauti. Priešingai, "šiuo Bažnyčios metu Kristus naujai, kaip dera tam naujam metui, gyvena savo Bažnyčioje ir veikia drauge su ja. Jis veikia per Sakramentus" (KBK, 1076). Jėzus, kuris atleido nuodėmes, kvėpė apaštalams Šventąją Dvasią ir maitino apaštalus savo Kūnu ir Krauju, yra tas pats Jėzus, kuris šiuos veiksmus atlieka mums šiandien. Ką Jis kadaise atliko Kūnu, dabar atlieka per Sakramentus. Jėzus yra tas pats. Jo darbas yra tas pats: tiktai tarpininkas kitas. " Tai, kas buvo matoma mūsų Išganytojuje, perėjo į Jo paslaptis (t. y., Sakramentus)", - aiškina šv. Leonas Didysis (KBK, 1115).

Mes, katalikai, tą patį Gelbėtoją matome mažų mažiausiai sekmadieniais Mišiose, bet ne tik Švenčiausiajame Sakramente. Yra kitų liturgijos ženklų bei simbolių, ir kiekvienas jų yra sakramentinio pobūdžio: Jėzus juose taip pat susitinkamas. Pelenai, verbos, Velykų žvakė ir šventintas vanduo yra sakramentalijos: jos primena Sakramentus, nes perduoda malonę per išorinius ženklus. Be šių sakramentalijų yra kitų liturgijos elementų, kurie tam tikru būdu apreiškia Kristų: vitražiniai langai, kunigo krėslas, giesmė "Šventas, Šventas, Šventas", žmonių atliepas "Ir su Tavimi", sekmadienis (pirmoji savaitės diena), nusilenkimas, skaitinių knygos, susirinkimas ir - vėl atsiduriame parapijos šventoriuje - bažnyčios durys. Nors šios sakramentalijos neprilygsta Švenčiausiajam Sakramentui savo veikme, jose galima susitikti Jėzų.

Štai kur esmė: Sakramentai ir sakramentiniai simboliai yra pripildyti Jėzaus. Taip Jėzaus veidas yra perduodamas šiuolaikiniame pasaulyje. Liturginiai Sakramentai ir sakramentalijos yra daugiau nei paprasti priminimai protui ar kreipiantieji ženklai, nes jie sujungia žemę su dangumi. Mikelandželo freskoje "Adomo sukūrimas", kuri puošia Siksto koplyčios lubas, abu, Dievas ir Adomas, siekia vienas kito, bet jų pirštai nesusiliečia. Dėl nuodėmės atstumas tarp Dievo ir žmogaus virsta praraja, bet Jėzus kaip tiltas sujungia tai, kas perskirta. Liturginiai ženklai ir simboliai, pripildyti Kristaus, sujungia mus su Dievu. Šio sakramentinio pobūdžio suvokimas yra pirmasis žingsnis pamaldžioje kelionėje į Mišias ir esminis aktyvaus dalyvavimo Mišiose pagal Bažnyčios ketinimą principas. Tad vėl grįžkime, kur pradėjome: atsistokime priešais parapijos bažnyčią.

Ką turėtume galvoti, eidami pro bažnyčios duris? Trumpai tariant, apie Jėzų. Jis pats sako: "Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis, ir ganyklą sau ras" (Jn 10, 9). Keista asmenį vadinti "Vartais". Nors Jėzus nėra vartai mums įprasta paraidine to žodžio prasme, Jis - vienintelis būdas patekti į rojų. Šie vartai į rojų ne visada buvo atviri.

Mūsų pirmieji tėvai matė kitokius vartus, kurie iki Kristaus atėjimo buvo aklini kaip siena - ant šitos iš pažiūros negailestingos sienos užrašyta išgelbėjimo istorija. Pirmiausia, po nuopuolio Dievas išvarė Adomą ir Ievą ir "pastatė į rytus nuo Edeno sodo kerubus ir liepsna švytruojantį kalaviją - kelio prie gyvybės medžio saugoti" (Pr 3, 24). Vartai tarp dangaus ir žemės užsidarė - jų sustingusius vyrius išjudino tik Pateptasis.

Vis dėlto nereikia laukti Apreiškimo, kad pamatytume šiuos gelbstinčius vartus: būsimos durys prasiveria jau išrinktosios tautos Išėjimo iš Egipto metu. Vienas iš Dievo nurodymų izraelitams per Perėjimo vakarienę buvo paimti avinėlio be dėmės kraujo ir patepti juo "abi durų staktas ir sąramą tų namų, kur jis bus valgomas" (Iš 12, 7). Dievas kalbėjo: "Betgi kraujas paženklins namus, kuriuose jūs esate. Matydamas kraują, jus praeisiu, ir jokia rykštė neištiks jūsų, kai aš niokosiu Egipto kraštą" (Iš 12, 13). Čia "durys" reiškia priklausymą Dievui, apsaugą nuo mirties ir tarnauja kaip pirminiai vartai kelionėje į pažadėtąją žemę.

Po penkių šimtų metų ant Morijos kalno Jeruzalėje buvo pastatyta pirmoji Saliamono šventykla. Jos vartai - kaip ir pati šventykla - numato Kristų ir atsiveriantį kelią į Amžinąjį gyvenimą. Jeruzalė buvo Dievo miestas, o jos širdis šventykla - aukos ir tapimo viena su Dievu vieta. Užlipti ant Morijos kalno, įeiti į šventąjį miestą ir šlovinti šventykloje reiškė grįžti pas Dievą ir į bendrystę, kadaise išgyventą su Juo sode. Netgi pati šventykla buvo išpuošta medžių, augalų, elnių, vandens ir vaisių atvaizdais. Todėl išrinktoji tauta meldėsi: "Man buvo smagu, kai man pasakė: "Eime į Viešpaties Namus! Nūn jau įkėlėme koją - stovime tavo vartuose, Jeruzale!" (Ps 122, 12) ir "Atverkite man teisumo vartus, kad, pro juos įėjęs, padėkočiau Viešpačiui. Šie yra vartai pas Viešpatį, - teisieji pro juos įeis" (Ps 118, 19-20). Vartai į šias šventąsias vietas nebuvo tiesiog praktiniai praėjimai, bet slenkstis į dangų.

Naujoji - Kristaus Kūno šventykla (žr. Jn 2, 21) yra dangiškoji Jeruzalė. Šv. Jonas pasakoja: "Bet aš jame nemačiau šventyklos, nes Viešpats, visagalis Dievas, ir Avinėlis yra jo šventykla" (Apr 21,  22). Ar galite įsivaizduoti tokio miesto vartus? Štai: šventasis Jeruzalės miestas "apjuostas dideliu, aukštu mūru su dvylika vartų, o ant vartų dvylika angelų ir užrašyti dvylikos Izraelio giminių vardai. (...) Dvylika vartų - dvylika perlų, kiekvieni vartai iš vieno perlo" (Apr 21, 12. 21). Šie perlų vartai skelbia dangiškąją Tėvynę taip kaip mūsų bažnyčios ir jų durys simbolizuoja aukštesniąją tikrovę" (SC, 122).

Todėl parapijos bažnyčios, kuri dabar - fiziškai ar vaizduotėje - prieš mus iškyla, durys nėra paprastas įėjimas. Jos atrodo kitaip, nes ir yra kitokios: tai Dievo namų ženklas ir ženklas apsaugos tiems, kurie yra viduje, kaip ir per pirmąjį Išėjimą. Tai įėjimas į didžiojo Karaliaus miestą ir Jo šventovę - kurio uždanga dabar atvira, kur mes liečiame Dievą, kaip Jeruzalėje. Tai naujojo dangaus ir naujosios žemės ženklas, kur mes valgome nuo "gyvybės medžio, esančio Dievo rojuje!" (Apr 2, 7), kaip danguje. Jei šios durys turėtų vardą, tai būtų Jėzus, nes Jis - mūsų tapatybė, mūsų išgelbėjimas, mūsų Išėjimas, mūsų Komunija, mūsų Amžinasis gyvenimas.

Kelionę į Mišių širdį turime pradėti "ta" koja. Artėdami prie pagrindinio įėjimo (jeigu tik yra galimybė, neikite pro šonines duris), akimirką stabtelėkite ir apmąstykite, kad artinatės prie Kristaus, kuris yra vartai pas Tėvą. Jėzus stovi prie durų ir beldžia (plg. Apr 3, 20), laukdamas, kol įeisime. "Dėkodami ženkite pro jo vartus, į jo kiemus su šlovės giesme" (Ps 100, 4).

Ne visi mato bažnyčios duris tokioje šviesoje, ne visi žengia pro jas džiaugsmingai ir apsisprendę. Bet sakramentinis pobūdis - kai neregimas Dievas ateina pas mus, o mes nueiname pas Jį per juntamus ženklus - padeda mums aktyviai ir sąmoningai dalyvauti Mišiose. Jėzus sako, kad reikia tikros įžvalgos Jį matyti, netgi kaip vartus: "Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda" (Mt 7, 14).

Kai kitą kartą eisite į Mišias:

• Eidami pro duris savais žodžiais melskitės Jėzui, kuris yra Vartai.
• Prisiminkite sakramentinį pobūdį. Atminkite, kad kiekvienas liturgijos elementas skirtas mus priartinti prie tikro susitikimo su Jėzumi.
• Būkite dėmesingi. Stebuklas Kanos vestuvėse galėjo įvykti, nes Marija pastebėjo pristigus vyno. Dvasiniu žvilgsniu stebėkite ir antgamtine klausa stenkitės išgirsti daugybę detalių, kurios susilieja Mišiose.

Versta iš Christopher Carstens, A Devotional Journey into the Mass, Sophia Institute Press, 2018

Publikuojama pagal susitarimą su Sophia Institute Press.