Pamaldi kelionė į Mišias | Įvadas

Keturmečio berniuko kartą paklausiau, kas jam labiausiai patinka sekmadienį bažnyčioje. "Po Mišių valgyti spurgas", - atsakė vaikas, truputį vyresnė sesutė jam paantrino. Deja, daugumos "ėjimo" į Mišias priežastis būna ne ką prakilnesnė. Tiesa, Šventoji Dvasia gali ir panaudoja visokias dingstis, kad pakviestų mus šlovinti, bet, jei tas berniukas įvardys spurgas ir būdamas keturiolikos, sulaukęs dvidešimt ketverių į Mišias jis, tikėtina, nebevaikščios.

Ši knyga parašyta tokiems "berniukams" - visiems ir kiekvienam, kurie svarstė ir svarsto, kodėl ir kaip turėtų dalyvauti Mišiose, kad toji sekmadienio valanda taptų / būtų prasminga.

Pirmajame svarbiame savo pontifikato dokumente Motu proprio "Tra le sollecitudini" (1903) (italų k. "Tarp rūpesčių") šv. popiežius Pijus X Magisteriumo vardu pristatė terminą "aktyviai dalyvauti". 1903 m. lapkričio 22 d., šv. Cecilijos šventėje, jis kvietė visus liturginio susirinkimo dalyvius "aktyviai dalyvauti Švenčiausiuose Slėpiniuose vieša iškilminga Bažnyčios malda". Kodėl? Todėl, kad iškilminga Bažnyčios malda, tai yra, liturgija, yra šventumo šaltinis visiems.

Galima numanyti, kad Pijus X mirė skaudama širdimi: jis matė ne šventumą, bent jau ne tokį, kokio vylėsi, o karą. Kone visi kovotojai buvo krikščionys. Bažnyčios požiūriu, galėdami prieiti prie liturginio šventumo šaltinio, jie būtų elgęsi kitaip.

Ganytojiška Pijaus X širdis Bažnyčioje nepaliovė plakti ir per šešiasdešimt metų įgijo stiprybės. Tą pačią šv. Cecilijos dieną, lapkričio 22-ąją, Vatikano II Susirinkimo tėvai patvirtino Konstituciją apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium. Tekste, kurį 1963 m. gruodžio 4 d. oficialiai išplatino šventasis popiežius Paulius VI, "aktyvus dalyvavimas" paskelbtas pagrindine liturgijos priemone. "Motina Bažnyčia labai trokšta, kad visi tikintieji liturginėse apeigose dalyvautų pilnai, sąmoningai ir aktyviai, kaip reikalauja pačios liturgijos prigimtis. Krikšto dėka taip dalyvauti yra visos krikščionių tautos "išrinktosios giminės, karališkosios kunigystės, šventosios tautos, įsigytosios liaudies" (1 Pt 2, 9; plg. 2, 4-5) teisė ir pareiga. Atnaujinant ir ugdant šventąją liturgiją, tuo pilnu ir aktyviu visų dalyvavimu reikia labiausiai susirūpinti. Juk liturgija yra pirmasis ir būtinas šaltinis, iš kurio tikintieji gali semtis tikrai krikščioniškos dvasios. Todėl sielų ganytojai visa savo pastoracine veikla bei deramu ugdymu turi uoliai siekti to pilno ir aktyvaus dalyvavimo liturgijoje" (SC, 14).

Vis dėlto "aktyvaus dalyvavimo" pergalė nebuvo tokia, kokios laukta.

"Deja, - rašo kitas liturgijai daug dėmesio skyręs popiežius, - pasakymą labai greitai imta klaidingai suprasti išorine prasme ir iš to išsamprotauta būtinybė, veikti visiems, tarsi į veiksmą visų vardu regimai turėtų vis dažniau įsitraukti kuo daugiau dalyvių“ (Joseph Ratzinger, Liturgijos dvasia, Katalikų pasaulio leidiniai, Vilnius, 2012). Tad, jei "aktyvus dalyvavimas" nėra išoriniai ir regimi veiksmai, tai kas tada?

Šioje knygoje mėginama atsakyti, kaip fiziškai ir dvasiškai, kūnu ir siela, įsitraukti į atperkamąjį Jėzaus Kristaus darbą, sudabartinamą Mišiose. Knygos aiškinamasis raktas yra sakramentiškumas ir glaudžiai su tuo susijusi mistagogija. Nors galima mėginti geriau suprasti liturgiją studijuojant jos nuostatus, istoriją, dokumentus, pastoracinę praktiką ir t. t., liturgija pirmiausia yra sakramentinė tikrovė. Kaip rašoma Konstitucijoje apie šventąją liturgiją, "pagrįstai liturgija laikoma tarsi Kristaus kunigystės uždavinio vykdymu, kuriame regimais ženklais išreiškiamas ir kiekvienam žmogui savitu būdu suteikiamas pašventinimas. Iš to plaukia, kad kiekvienas liturgijos šventimas, kaip kunigo Kristaus ir jo kūno - Bažnyčios - darbas, yra ypatingai šventas. Joks kitas Bažnyčios veiksmas garbės vardu ar laipsniu neprilygsta jo veiksmingumui" (SC, 7).

Jėzus, kuris prieš du tūkstančius metų savo Kūnu užbaigė Velykų slėpinį, yra tas pats Jėzus, kuris šiandien veikia per Sakramentus. Paliesti, matyti ir girdėti Jėzų šiandien - vadinasi, daryti tai per Sakramentus. Prigimtinius mūsų pojūčius susitikti su antgamtiniu ir liturginiu Jėzumi ruošia mistagoginė katechezė. Mišiose mes susitelkiame į ženklus ir simbolius, žodžius ir veiksmus. Kiekvienas šių elementų iškelia į paviršių Kristų ir Jo atperkamąjį darbą, kad galėtume kartu su Juo aktyviai dalyvauti šiame Jo darbe.

Kiekvienas pakrikštytasis, sako Susirinkimas, turi ne tik teisę, bet ir pareigą aktyviai dalyvauti. Jėzui nereikia mūsų pagalbos atperkant pasaulį, bet Jis jos trokšta. Nors pagrindinis liturgijos veikėjas yra Jėzus, Jis kviečia mus būti bendradarbiais.

Versta iš Christopher Carstens, A Devotional Journey into the Mass, Sophia Institute Press, 2018

Publikuojama pagal susitarimą su Sophia Institute Press.