Nuolankumo taisyklės | Orumas (10-12)

2021 m. balandžio 14 d. 10:30

Nebūk per greitas juoktis, nes parašyta: "Kvailys juokiasi visu balsu" (Sir 21, 20).

Kai imi valdyti savo juoką, pradedi puoselėti tikrą žmogišką orumą. Tai gerokai daugiau nei paprasčiausiai atsižadėti savęs, nes turi žinoti ne tik kaip susivaldyti, bet taip pat kaip ir kada suteikti sau malonumą.

Mes tikime, kad Dievas yra visur ir kad "Dievo akys yra visur, jos stebi blogus ir gerus žmones" (Pat 15, 3). Privalome visada atminti, kaip dera elgtis Dievo ir Jo angelų akivaizdoje, todėl giedodami taip laikykimės, kad mūsų mintys sutaptų su mūsų balsais.

19 skyrius. Apie laikyseną Dievo akivaizdoje

Kai Baltoji Stebuklų šalies karalienė pareiškia Alisai, jog yra šimtametė, mergaitė atkerta: "Ne, negaliu patikėti... Juk negalima tikėti neįmanomais dalykais". "Manding, tu tiesiog neįgudusi, - toks yra Baltosios karalienės atsakas. - Būdama tavo metų, pratindavausi kasdien po pusę valandos. Ir kartais vien iki pusryčių patikėdavau net šešiais neįmanomais dalykais".

Giliausi krikščionių tikėjimo slėpiniai (Įsikūnijimas, Trejybė, sukūrimas, angelai...) yra nepaaiškinami, bet nėra nelogiški ir tikrai nėra neįmanomi. Vis dėlto apmąstant šias paslaptis smegenims tenka dirbti. Nemažai krikščionių tiesiog liaujasi bandę ir visai praranda tikėjimą.

Pamenu, vidurinėje, mokantis apie Renesanso literatūrą, nagrinėjome "Prarastąjį rojų". Vienas iš mokinių pasiteiravo: "Ar Miltonas viską įsivaizdavo?" "Ne, - atsakė mokytojas. - Reikia nepamiršti, kad tuo metu žmonės buvo itin prietaringi. Jie tikrai tikėjo angelais ir demonais, kurie kaunasi dėl jų sielų". Jaunuolis nusijuokė ir tarstelėjo: "Tik pamanyk". Tada pakėlė ranką už manęs sėdėjusi mergina. "Man nereikia įsivaizduoti. Aš tuo tikiu".

Šv. Benediktas irgi tikrai tuo tikėjo, tačiau labai lengva užsimiršti. Sakoma, tikiu tuo, ką matau. Šiomis dienomis žmonės linkę manyti, kad tai, ko negalima pamatuoti ar paliesti, neegzistuoja. Na, mes nematome Dievo, bet Jis tikrai mus mato ir Jis mato viską, ką mes darom - net ir tuos dalykus, kurių gėdijamės, o Jo angelai saugo mus visur, kur tik einame (žr. Ps 91, 11). Ir tai nėra vien tik mano pasenusi nuomonė. Tai tikėjimas, kuris senas kaip pati Biblija. Mus supa angelai ir demonai. Mes tikrai tuo tikime.

Tačiau ar elgiamės taip, lyg tikėtume? Dievas tikrai turi humoro jausmą. Kitaip kaip būtų atsiradęs kalakutinis grifas? Arba šarvuotis? Arba plikasis smėlrausis? Bet gal yra dalykų, iš kurių mes nesijuoktume, jeigu žinotume, kad Jis ir Jo angelai mus stebi? Yra geriausia turėti tai omenyje norint išsaugoti savo kaip Dievo vaiko orumą.

Užduotis: Pusvalandį skaityk Tomo Akviniečio filosofinį traktatą "Apie angelus". Stogas nuvažiuos.

Savo lūpas nuo blogų ir nedorų kalbų sergėk. Daug nekalbėk. Tuščių arba juokinančių žodžių netark. Dažnai arba garsiai nesijuok.

4 skyrius. Gerų darbų priemonės

Beveik niekada nesigailėjau nepravėręs lūpų, bet dažnai apgailestaudavau, kad laiku neužsičiaupiau. Liūdna, kad prireikus atsiprašyti itin dažnai girdžiu save sakant: "Ei, aš tik pajuokavau". Šv. Benediktas norėjo, kad jo vienuoliai itin atidžiai paisytų savo humoro jausmo. Juokas gali sugrąžinti į gyvenimą, bet taip pat gali palaužti žmogų arba sužadinti vulgarias ar žiaurias mintis.

Pavyzdys iš koledžo laikų. Dvejus metus gyvenau kartu su septyniais regbio žaidėjais. Mes nepaliaujamai erzinome vienas kitą. Buvo gerai, nes, tiesą sakant, tai yra smagumo gyventi su septyniais regbio žaidėjais dalis. Jei kuris iš mūsų žodžiu, veiksmu ar bent užuomina susimaudavo, galėdavo tikėtis, kad taps visuotiniu pašaipų objektu. Tokios buvo taisyklės, ir visi jas supratome. Praktiškai jos buvo įrašytos nuomos sutartyje.

Vienas iš tų vyrukų, pavarde Akermanas, tad vadinome jį Aku, turėjo įprotį visur palikinėti raštelių. Juokinga, nes beveik dvimetrinis, šimtą kilogramų sveriantis jaunuolis buvo pamišęs dėl švaros. Rašteliuose būdavo parašyta: "Prašom išsiplauti puodelius" arba "Nepamirškit išimti medvilnės pūkelių iš džiovyklės". Kaip jau numanote, niekas tų raštelių nepaisė. Tiesą sakant, iš pradžių jų nė nepastebėdavome, bet netrukus patys pradėjome palikinėti maždaug tokio turinio raštelius: "Nepamiršk perdirbti ausų sieros" arba "Prašom nevalgyti kojinių". Žinutės darėsi vis asmeniškesnės, pavyzdžiui: "Rudi, išsiviriau tavo katę, likučiai šaldytuve" arba "Vili, skambino tavo sesuo. Ji nori atsiimti Barbes". Kažkas prie telefono paliko lapelį su vieninteliu žodžiu: "Akai", tada kitas apačioje prirašė "...tavo mama...", o trečiasis pridūrė "...mirė". Tik niekas iš mūsų nežinojo, kad savaitės pradžioje Ako mamą paguldė į ligoninę dėl krūtinės skausmų. Kai Akas grįžęs namo pamatė raštelį, kilo panika. Jis jau buvo pakeliui į ligoninę, kai sužinojo, kad tai pokštas. Šitaip juokingi rašteliai baigėsi. Galėjo nebelikti ir kambariokų, jei Akas nebūtų buvęs toks šaunus.

Juokaudamas gali kirsti liniją, tačiau dažnai labai sudėtinga suprasti, kur tiksliai ta linija yra. Šiaip ar taip, juokingiausi pokštai yra tie, kai priartėjama prie nederamumo ribos, bet iš tikrųjų ji neperžengiama. Štai kodėl - dabar prasideda rimtoji dalis - tikrai reikia įsitikinti, kad tu žinai, ką erzini, ir kaip tas žmogus reaguos. Juk iš tikrųjų negali žinot, kas slypi kito žmogaus širdyje; vien todėl, kad tavo draugas juokiasi kartu, nebūtinai jis gerai jaučiasi. Maža to, kai kurie pokštai paprasčiausiai nederami.

Užduotis: priversk žmogų nusišypsoti jo neprajuokindamas.

Mes nenorime nustatyti maisto kiekio broliui. Vis dėlto, atsižvelgdami į silpnųjų trapumą, mes manome, kad vyno kiekvienam pakaks vienos heminos dienai, nes "vynas (...) išveda iš kelio protingus vyrus" (Sir 19, 2).

40 skyrius. Valgis ir gėrimai

Kaip negarbingas humoras ir perdėtas juokas, taip ir nesaikingas gėrimas yra dvasinės ligos požymis. Šv. Benediktas norėjo, kad jo vienuoliai visiškai susilaikytų nuo alkoholio. Bet, jei vienuoliai gėrimo visiškai neatsisakytų, abatas primygtinai reikalavo, kad jie bent jau vartotų jį atsakingai - ne daugiau nei vieną heminą per dieną.

Kaip galite įsivaizduoti, vienuoliai visame pasaulyje karštai aptarinėja, kiek tiksliai yra "hemina". Tai gali būti nuo stiklinės iki trijų litrų. Bet vienas dalykas tikras: vynas viduramžių vienuoliams reiškė visiškai ką kita nei dabar. Pirmiausia, alkoholis nebuvo skirtas pasilinksminti. Dėl vyno nešvarus vanduo tapdavo tinkamas gerti, todėl (nebent turėtumėt labai švarų šulinį) nuo to priklausė išgyvenimas. Net vaikai gėrė vyną. Vis dėlto, man tai atrodo įdomu, šv. Benediktas bandė - nors nesėkmingai - atkalbėti savo vienuolius nuo linksminančio gėrimo.

Panašiai neturiu jokių iliuzijų kalbant apie alkoholio vartojimą tarp paauglių. Neabejotinai, tai problema. Bet svaigalai nėra vienintelis paauglių troškimas, kuris gali tapti nevaldomas. Vaizdo žaidimai, žinutės, televizija, netgi įvairios dietos ir sportas gali virsti žalingu įpročiu.

Turiu draugą, kuris tvirtina, kad kartą 36 valandas be pertraukos žaidė World of Warcraft, su pertraukomis tik į tualetą ir sulakstyti picos. Jei atvirai, tai nėra sveika. Mes skiriamės nuo gyvūnų būtent tuo, kad turime gebėjimą valdyti savo troškimus. Mes nustatome sau ribas, ir jeigu negalime tilpti į tas ribas pasitelkdami savikontrolės dorybę, kreipiamės draugų ar šeimos pagalbos. Vienas mano studentų sugalvojo genialų išradimą, kad nežaistų iki vėlyvos nakties: kiekvieną vakarą septintą valandą jis savo kompiuterio laidą atiduoda tėčiui. Kai išsieikvoja elementas, jis žino, kad pasiekė savo ribą. Tai ne itin naudinga jo kompiuteriui, bet naudinga jo sielai.

Užduotis: visą dieną nežiūrėk į ekraną.