Nuolankumo taisyklės | Tylėjimas (9-12)

Kalbėk tik tada, kai į tave kreipiasi, nes parašyta: "Kur daug kalbama, ten kaltės netrūksta" (Pat 10, 19).

Didelė pagunda - visą tylą užpildyti žodžiais, net ir tada, kai meldžiamės. Bet šv. Benediktui nėra tokio dalyko kaip nepatogi tyla. Atvirkščiai, bet kurią ramybės akimirką jis mato kaip progą klausytis Dievo.

Klausyk, mano sūnau, mokytojo paliepimų. Palenk savo širdies ausį.

• Prologas

"Klausyk". Pirmasis šv. Benedikto Regulos žodis taip pat ir pats svarbiausias. Vienuoliui jis primena susitelkti į dvasinį gyvenimą: klausykis Dievo. Visa vienuolio veikla - nuo valgio ir miego iki darbo ir maldos - yra skirta padėti jam klausytis.

"Ar manęs klausaisi? Nejau negirdi, ką mėginu pasakyti?" Besiginčydami žmonės nuolat vartoja tokius pasakymus. Tik pagalvokim, kiek problemų išsispręstų, jei mes iš tikrųjų klausytumės vienas kito. Benediktinė, sesuo Makrina kartą man patarė prieš atsiliepiant į nusiskundimą jį pakartoti tam, kuris skundėsi. Kodėl? Nes pašnekovas įsitikina, jog tu klauseisi. Neįmanoma priversti žmonių tavęs klausytis, bet nustebtum, kokie atviri jie tampa, kai įsitikina, kad jų klauseisi.

Tačiau vienuolio gyvenime klausomasi ne tiek kitų žmonių, kiek Dievo. O tai dar sudėtingiau, nes Dievas - tikras džentelmenas. Jis kalba labai, labai tyliai ir retai verčia Jo klausytis prievarta. Jei nebūsime budrūs, lengvai galime supainioti Jo balsą su kieno nors kito balsu arba net su saviškiu. Štai kodėl taip svarbu dvasinėje kelionėje tartis su kitu, vyresniu ir išmintingesniu - mokytoju, kuris gali padėti atskirti tikrą Dievo balsą nuo daugybės apsimetėlių, kurie nori užimti Jo vietą.

Perduosiu jums dar vieną dalyką, kurį pasakė sesuo Makrina: kai sutinki išmintingą žmogų, klausykis jo ir išmoksi išminties. Kai sutinki kvailį, klausykis jo ir išmoksi kantrybės; kai esi vienas, klausykis Dievo ir išmoksi visko.

Užduotis: kitame pokalbyje, netgi draugiškame, susilaikyk, kad paskutinis žodis nebūtų tavo.

Elkimės, kaip sako pranašai: "Apdairiai elgsiuos savo kelyje, kad nenusidėčiau liežuviu" (Ps 39, 1). Tyla yra tokia brangi, jog brolis turėtų retai prabilti, net dėl gerų ir šventų priežasčių.

• 6 skyrius. Tylėjimas

Tėvas Timotis Horneris yra seniausias vienuolyne - jam šešiasdešimt dveji. Kupeta raudonų plaukų želia ant galvos kaip samanos. Jis išnaršęs visą pasaulį, turi du Oksfordo mokslinius laipsnius, per II Pasaulinį karą tarnavo Indijoje anglų ypatingosios paskirties daliniuose ir yra vienas iš Sent Luiso vienuolyno įkūrėjų. Jis yra pats kilniausias ir tauriausias man žinomas žmogus. Niekada negirdėjau, kad tėvas Timotis pakeltų balsą, niekada negirdėjau, kad pasakytų daugiau žodžių nei būtina ir niekada nemačiau jį pastebimai dėl ko nors nusimenant ar susinervinant.

Noviciato metu jis man aiškino šv. Benedikto Regulą, kurią pats ir išvertė. Tėvas Timotis visada ateidavo anksčiau, o aš dažnai vėluodavau - įbėgdavau šniokštuodamas, barstydamas užrašų lapus, su paruoštu ant liežuvio galiuko atsiprašymu. Bet vieną kartą į pamoką vėlavo tėvas Timotis. Įsitikinęs, kad visi mano užrašai ir knygos tvarkoje, jau repetavau priekaištą, bet jis taip ir nesuteikė man progos papriekaištauti. Jis neatsiprašinėjo ir neapgailestavo. Tiesą sakant, įžengęs į kambarį netarė nė žodžio, tik padėjo ant stalo knygas, o man į ranką įspraudė mažą ketvirtainį lapelį. Ten buvo parašyta; "Dievo kalba yra tyla: visa kita - vertimai".

Argi neapmaudu, kad gyvename visuomenėje, kurioje taip baiminamasi tylos? Kambaryje įsijungiame radiją, lovoje žiūrime televizorių, automobiliuose klausomės muzikos, o būdami kitur kišamės į ausis ausines - bet ką, kad tik išvengtume tylos. Tačiau tyla yra Dievo kalbėjimas! Atskleisiu šį tą, ko neseniai išmokau: kasdien pora minučių paprasčiausiai pabūk tyloje, ir iš karto pastebėsi, jog tampi ramesnis. Įsivaizduok, Jėzus tave kviečia (kaip kvietė savo mokinius): "Eime su manim į negyvenamą vietą" (plg. Mk 6, 3).

Užduotis: įveik kelionės atkarpą išjungęs radiją ir telefoną.

Kol broliai valgo, turi būti garsiai skaitoma iš knygos. Savaitės pradžioje bažnyčioje skaitovas turi paprašyti visų melstis už jį, kad Dievas nukreiptų nuo jo puikybės dvasią.

• 38 skyrius. Savaitės skaitovas

Tyla vienuoliams tokia svarbi, kad jie nesikalba net prie stalo. Kol kiti tylomis valgo, vienas iš brolių garsiai skaito knygą. Šv. Benediktas netgi kelia sąlygą, kad vienuoliai, užuot šnibždėję vienas kitam ko nors prireikus, vartotų ženklų kalbą. Savo vienuolyne mes turime specialius ženklus pienui, vandeniui, duonai, sviestui, druskai, pipirams ir t. t. Pavyzdžiui, prašydami paduoti vandens pakeliame tris pirštus. Turime ženklą net pomidorų padažui - dešiniuoju smiliumi perbraukiame kairįjį riešą. Atrodo keistai, bet veikia. Tai rodo, jog mes ne tik sakome, kad branginame tylą.

Kadangi valgant skaitovas yra dėmesio centre, jam reikia itin saugotis nenusidėti puikybe. Šis gundymas dažnas visose tarnystėse, nes, kai tau kas nors puikiai sekasi, nesunku prisiimti nuopelnus. Visų blogiausia, jei tarnystės centre pastatai savo asmenį. Ar kada klausėtės pamokslininko, kuris kaba taip, lyg vestų TV pokalbių šou?

Kai dvasininkas nuolat įterpia save tarp Dievo ir mūsų, mes pykstame. Todėl geras dvasininkas (kaip ir geras muzikantas, geras rašytojas ar geras mokytojas) širdyje žino, kad svarbiausia tarnystėje - žinia (muzika, pasakojimas), o dvasininko asmenybė turi būti atsitolinusi. Suprantama, tai sunku padaryti, nes mes galime kalbėti tik iš savo patirties. Bet, jei nuolankiai meldžiamės, "Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui" (Rom 8, 26).

Motina Teresė vadino save "pieštuku Dievo rankose". Ji neneigė, kad vykdo didžius darbus, bet tuos darbus priskyrė Šventajai Dvasiai, kuri vedžiojo pieštuką. "Argi kirvis pūsis prieš tą, kuris juo kerta?" - klausė pranašas Izaijas (10, 15). Gali būti aštrus, bet nuopelnus priskirk tam, kam priklauso. Jei nori, kad tavo kūrinys išsilaikytų, nestatyk ant savo pamato. Statyk ant Kristaus (plg. 1 Kor 3, 11).

Užduotis: kai kitą kartą kas nors tave pagirs, priskirk nuopelnus Dievui.