Nuolankumo taisyklės | Nuovokumas (8-12)

Daryk tik tai, kas teisėta ir sek savo vyresniųjų pavyzdžiu.

Prieš laužant taisykles pirmiausias reikia įsitikinti, kad žinai, kodėl apskritai šios taisyklės egzistuoja. Gera taisyklė, kaip ir gera tvora, yra tam, kad tave apsaugotų. Anot šv. Pauliaus, mintys turi būti nukreiptos į tai, "kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, - apie visa, kas dorybinga ir šlovinga" (Fil 4, 8). Nuovokus žmogus supranta, kada protą laikyti atvertą, o kada užsklęsti.

Vienuolis kasdien darbais turi vykdyti Dievo įsakymus; jis turi mylėti skaistumą ir niekam nepuoselėti neapykantos.

• 4 skyrius. Gerų darbų priemonės

Iš pradžių šv. Benedikto patarimas apie skaistumą man pasirodė ypač keistas. Gal todėl, kad skaistumą siejau su tais dalykais, kurių neturėčiau daryti. Galiu pasakyti, kad būtent taip galvoja dauguma. Moralės teologijos paskaitose studentai būtinai paklausia: "Jei einu į pasimatymą, kiek galiu sau leisti, kad nenusidėčiau?" Bet toks klausimas tik rodo kai kurių žmonių supratingumo stygių. Juk neklaustum mokytojo, kiek mažiausiai turi išmokti, kad pereitum į aukštesnę klasę, arba trenerio, kokiu lėčiausiu greičiu gali nubėgti atkarpą. Todėl, jei tavo tikslas - Dangus, klausimas: "Ką mažiausiai galiu padaryti?" rodo klaidingą nuostatą. Geriau būtų formuluoti: "Kaip likti skaisčiam per pasimatymą?" arba dar geriau: "Kaip jaunuoliui išlikti tyram?" (Ps 119, 9). Žinoma, yra daug skirtingų atsakymų į šį klausimą.

Brolio Atanazo pamoka apie skaistumą. Jis įeina į klasę, ant lentos užrašo "Ne" ir paskelbia: "Šiandien kalbėsime apie skaistumą. Turite klausimų?"

Anksčiau ar vėliau kas nors pakelia ranką. "Ar galima...?" "Ne". "Bet jeigu ji..." "Ne". "Kartais, jei aš..." "Ne". "Bet kas, jei mes..." "Ne". "Ne. Kad ir ko klausite, atsakymas - ne".

Manau, brolio Atanazo žinutė tokia: jei jaučiate trauką, egzistuoja aiški riba, kuri skiria skaisčius meilės mainus nuo aistros tenkinimo. Natūralu, kad visi norime prieiti kuo arčiau tos ribos jos neperžengiant. Klausimus uždavinėti pradedame todėl, kad norime šią ribą nustumti truputį toliau ir ieškome preteksto.

Vis dėlto šv. Benediktas liepia mylėti skaistybę. Kaip galima mylėti nuolatinį "ne"? Beje, visas gėris yra mylėtinas, o skaistybė yra gėris. Todėl štai kaip manau: laisvai daryk bet ką, apie ką galėtum pasipasakoti mamai. Ar tavo mama pateisintų? Jei taip, tada pirmyn.

Užduotis: prisimink nemėgiamą taisyklę ir performuluok ją pozityviai.

Jei kuris iš brolių be abato leidimo sumano turėti ryšių su vienu ar kitu būdu atskirtaisias, tegu ir jis būna atskirtas.

• 26 skyrius. Tie, kurie bendrauja su atskirtaisiais

Sakoma, jog kelias į pragarą gerais norais grįstas. Jei paklaustumėte manęs, labiau tikėtina, kad jis grįstas piktais ketinimais. Vis dėlto tikra tiesa, kad kartais žmonės daro labai blogus dalykus dėl pačių geriausių priežasčių. Kai dirbau gelbėtoju, girdėjau tokį pasakojimą: berniukas nuslydo nuo molo ir pradėjo skęsti. Užuot davęs ženklą gelbėtojui, kuris buvo ne toliau kaip už penkiolikos metrų, vaiko tėvas šoko paskui sūnų ir už plaukų ištempė į krantą. Kaip paaiškėjo, krisdamas vaikas susilaužė sprandą. Jis būtų išgyvenęs, bet tempiant už plaukų atitrūko stuburas. Tragedijos buvo galima išvengti. Kaip pasakytų teologai, klasikinis neteisinga linkme nukreipto gėrio pavyzdys.

Netgi neteisingai reiškiama užuojauta gali būti žalinga. Vienintelė garantija nepadaryti šios rūšies klaidos yra klusnumo dorybė. Tikrai būna, kad baisiausiai norime pasipriešinti valdžiai. Bet dažniausiai privalome pasitikėti, kad valdžia - pasaulietiniai autoritetai, kaip mokytojai ar tėvai, valdžios atstovai, kaip policininkai ar gelbėtojai, religiniai autoritetai, kaip abatas ar kunigas - žino, ką daro, ir žino daugiau negu mes. Suprantu, sunku tai girdėti, bet pats šv. Paulius rašo: "Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra - tos Dievo nustatytos" (Rom 13, 1).

Šv. Benedikto aprašytoje situacijoje, nusižengiantis vienuolis tikrai galvoja, kad elgiasi teisingai guosdamas atskirtąjį. Bet juk jis nemato viso paveikslo, tiesa? Tik abatas iš tikrųjų žino, kodėl anas yra atskirtas ir kaip jis kenčia. Padrąsinimas gali būti mažiausiai reikalingas. Šventasis Jonas Kasianas įspėja, kad vienuolis, kuris bendrauja su atskirtuoju "tik dar labiau kursto nusižengusiojo aroganciją ir užsispyrimą. Guosdamas jis dar labiau sukietina ano širdį". Kitaip tariant, nepadedi ligoniui "skatindamas" jį sirgti. Tokiose situacijose išmintinga yra melstis. Geriau pagalvojus, melstis išmintingiausia visose situacijose.

Užduotis: paprasčiausiai ištark "ačiū", kai kitą kartą kas nors pasakys tai, ką jau žinai.

Išmintingą vyrą išrink vienuolyno ūkvedžiu - tokį, kurio įpročiai nusistovėję, kuris santūrus ir kuklus. Visų svarbiausia, jis turi būti nuolankus, kad kaskart, sulaukęs prašymo, atsakytų maloniai, nes parašyta "Argi iš tikrųjų žodis pranoksta dovaną?" (Sir 18, 17).

• 31 skyrius. Vienuolyno ūkvedys

Ūkvedžio darbas yra prižiūrėti visas vienuolyno medžiagines gėrybes. Tai labai galinga tarnyba, todėl svarbu, kad šiam darbui abatas parinktų nuolankų, santūrų ir išmintingą brolį. Netgi dvasinėje bendruomenėje medžiaginiai dalykai gali tapti didžia pagunda (Judo istorija), tad ūkvedys turi būti žmogus, galintis prižiūrėti pasaulio gėrybes pats netapdamas pasaulio.

Maža to, daiktai savaime turi savyje šventumo. Ištisus amžius krikščionys vis paslysdavo manydami, kad mūsų buvimą galima dailiai padalinti tarp dvasinio ir fizinio - kad dvasinis pasaulis yra geras, o fizinis - blogas. Neabejotinai dvasinis yra svarbesnis nei fizinis (žr. Kol 3, 2), bet fizinio pasaulio visiškai atmesti negalima, nes, vos tik taip padarai, tampi pajėgus jį užgaulioti. Be to, jei Dievas pasakė, kad Jo kūriniai yra gera (plg. Pr 1, 31), kas mes tokie, kad tvirtintume kitaip?

Būdamas septyniolikos, pradeginau svetainės kilimą. Ne specialiai, bet, sakykim, nepagalvojęs pastačiau įkaitusią keptuvę su spragintais kukurūzais priešais televizorių. Po kelių minučių mano motina stovėjo priešais su ašaromis akyse. "Ar iš šitų namų dar kas nors liks, kol tu išvažiuosi į koledžą? - paklausė. - Tiesiog pasakyk, kad pernelyg neprisiriščiau". Vos prieš porą savaičių buvau sumanęs savo kambaryje pažongliruoti boulingo kamuoliais, o prieš keletą mėnesių sugurinau į garažo vartus tėvų automobilį. Nieko panašaus neplanavau, bet, kita vertus, lengva būti nerūpestingam su kitų daiktais. Šv. Benediktas numato tokį pavojų vienuolyne, kur niekas niekam nepriklauso. Todėl net tris Regulos dalis jis skiria rūpinimuisi materialinėmis gėrybėmis.

Galiausiai, visa, ką turime, yra Dievo mums paskolinta. Netrukus būsime mirę, ir visa tai priklausys kažkam kitam. Tai tiesa ir globaliu mastu, nes "Žemė yra Viešpaties" (Ps 24, 1). Todėl, kad ir kaip jaučiatės dėl klimato kaitos, rūšių nykimo ar išteklių mažėjimo, medžiaginiu pasauliu dera nepaprastai rūpintis, nes jis mums nepriklauso. Vienodai neturime teisės išdeginti skylę ozono sluoksnyje ir svetainės kilime. Tai pagarbos klausimas - ne gamtai, bet Dievui, gamtos Architektui ir Viešpačiui.

Užduotis: sutvarkyk kito paliktą netvarką. Privalumas, jeigu netvarka ant grindų.