Nuolankumo taisyklės | Nusižeminimas (7-12)

Širdyje tikėk, kad esi nevertas Viešpaties tarnas, nusižemink ir sakyk su pranašu: "Aš kirminas, o ne žmogus, - vienų išjuoktas, kitų paniekintas" (Ps 22, 6).

Kiekvienas žmogus yra begaliniai mylimas ir begaliniai vertingas; mes nenusipelnėme šio dieviško kilnumo; tai dovana. Vis dėlto mes įtikinome save, kad privalome kažkaip tapti verti Dievo meilės - tarsi, jei būsime žavūs, geraširdžiai ar pakankamai drąsūs, Jis jausis įpareigotas mums atlyginti. Nusižeminimas yra šio paklydimo priešnuodis. Tai praktika priminti sau, kad mes niekas be Dievo malonės ir niekada jos nepelnysim. Ironiška, bet teisingai suprantamas, sveikas nevertumo jausmas atneša gilesnį pasitikėjimą ir laisvę.

Vos pikta mintis įsėlina į tavo širdį, atiduok ją Kristui.

• 4 skyrius. Gerų darbų priemonės

Nepainiojamas su bjaurėjimusi savimi ar neapykanta sau, nuoširdus nusižeminimas rodo aukštesnį dvasinio vystymosi etapą. "Kristaus sekimo" skyriuje, kuris vadinasi "Nusižeminimas Dievo akyse", Tomas Kempietis šitaip sako: "Kas liks iš manęs, jei paliksi mane man pačiam? Baisus vargšas. Tačiau kai tik pažvelgi į mane, aš tuoj pasidarau tvirtas ir pilnas naujo džiaugsmo". Tomas Kempietis jautėsi saugus būtent dėl to, kad našta priešintis nuodėmei gulė ne ant jo vieno pečių. Jis žino, kad atėjus gundymams, jam pakaks sudaužyti nuodėmę į Uolą, kuri yra Jėzus Kristus.

Kartais meldžiantis imi prarasti drąsą, nes nuodėmės, regis, tiesiog šokte iššoka prieš tave. Tiesą sakant, gali jaustis blogiau nei bet kada. Bet tegul tai tavęs neprislegia. Iš tikrųjų tai pažangos ženklas, nes kuo arčiau esi traukiamas link tobulo Dievo šventumo, tuo labiau grynoje Jo šventumo šviesoje išryškėja tavo paties netobulumai. Tarsi stovėtum prie dangoraižio - kuo arčiau stovi, tuo mažesnis jautiesi. Tai paaiškina, kodėl tikrai šventi žmonės dažnai mažiausiai linkę tai pripažinti, nes kuo šventesni jie tampa, tuo mažiau šventi jaučiasi.

Tikrą savivertę visada lydi nusižeminimas, nes savo ribų žinojimas yra esminis savęs pažinimui. Getė, kuris, turėčiau pridurti, susinervintų išgirdęs, kad jo žodžius tokiame kontekste vartoja katalikų vienuolis, rašė: "Įžvalgusis, kuris pripažįsta savo ribas, yra netoli nuo tobulumo". Tiesa ta, kad mes visi sergame nuodėme, ir Jėzus - vienintelis vaistas.

Užduotis: padėkok Dievui už tai, kas tau nesiseka.

Nenorėk būt vadinamas šventu anksčiau, negu toks tapsi, bet pirmiau trokšk juo tapti, kad būtum teisingai pavadintas.

• 4 skyrius. Gerų darbų priemonės

Regis, šv. Benediktas nesibaidė minties, kad jo vienuoliai gali norėti būti vadinami šventais. Tačiau kokia vieta ambicijoms gali būti skirta vienuolyne, tokioje vietoje, kur ateinama gyventi nuolankumu ir savęs atsižadėjimu? Argi tai ne tuščia garbė? Neatrodo, kad šv. Benediktas taip manytų. Jis remiasi Šventuoju Raštu. Laiške Timotiejui šventasis Paulius pats giriasi: "Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą. Todėl manęs laukia teisumo vainikas" (Tim 4, 7-8a).

Iš pirmo žvilgsnio tokie žodžiai gali trikdyti, nes mes esame linkę lyginti nuolankumą su savęs menkinimu ("Ai, vieni niekai", "Ai, aš tik sumečiau..." arba, mano mėgstamiausias: "Aš esu didžiausias nusidėjėlis"), kuris iš tikrųjų yra pagyrūniškumo forma. Nusižeminimas nėra savęs niekinimas, o savęs pažinimas. Todėl, jei tau kažkas tikrai puikiai pavyksta, joks nuolankumas menkinti savo talentą. Jei taip elgiesi, tik įžeidinėji Dievą, kuris tau ir davė tuos talentus.

Oksforde turėjau draugą, kuris gyveno pilyje. Per atostogas jis pakvietė mane kelias dienas paviešėti jo šeimoje. Kai įsukome į keliuką, kai pamačiau tą milžinišką architektūros šedevrą, kurį jis vadino "namais" - kartu su tvenkiniu, teniso kortais, golfo lauku ir koplyčia - aš atsisukau į draugo mamą ir paklausiau: "Rimtai? Čia jūs gyvenate?" Draugo mama pažvelgė į pilį, paskui į mane, paskui vėl į pilį ir pasakė: "Taip, nuostabūs namai, tiesa? Mes tikrai palaiminti". Tikėjausi, kad ji pasakys kažką panašaus į "Oi, reikia daug dirbti" arba "juos tikrai sunku išlaikyti", tačiau ji pažiūrėjo į savo pilį ir padėkojo Dievui. Tai tikrasis nuolankumas.

Todėl, kai žmogus, už tai, ką turi, šlovina Dievą, nėra jokios nuodėmės pripažinti dovaną. Tiesą sakant, būtų nuodėmė ją neigti. "Nuolankumo ženklas, jei žmogus pernelyg negalvoja apie save, - rašo Tomas Akvinietis. - Bet, jei žmogus niekina gerus dalykus, kuriuos jis gavo iš Dievo, tai toli gražu ne nuolankumo įrodymas, tai nedėkingumas".

Užduotis: padėkok Dievui už tai, kas tau puikiai sekasi.

Niekas tenebūna atleistas nuo darbų virtuvėje, nes šitaip gaunama nuopelnų ir meilės. Taip pat tarnaujantys virtuvėje turi išskalbti drobes ir šeštadienį viską sutvarkyti. Visiems kojas nuplauna ir tie, kurie darbą pradeda, ir tie, kurie baigia.

• 35 skyrius. Pareigos virtuvėje

Visiems tenka ruošos darbų. Niekam, net vienuoliams, jie nepatinka. Vis dėlto kažkam tenka tvarkyti namus, kloti lovas, išnešti šiukšles, plauti indus, pjauti veją. Jei šie darbai nepadaryti, namai greitai tampa nešvariomis, dvokiančiomis landynėmis. Taigi, nors indų plovimas nevilioja, jis yra būtinas dėl geros tvarkos bendruomenėje. Ir būtent todėl, kad indų plauti niekas nenori, Benediktas čia įžvelgia unikalią progą pelnyti malonių ir meilės. Patarnaujantiems liepdamas plauti broliams kojas, jis susieja jų darbą su paties Kristaus, kuris "irgi atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti" (Mt 20, 28).

Nereikia daryti stebuklų, išvarinėti demonų, prikelti mirusių, levituoti, keliauti erdve, patirti regėjimų ar pranašauti, kad būtum šventas. Teresė Lizjietė rašė, kad "Viešpačiui nereikia nei mūsų nuostabių darbų nei mūsų puikių minčių", Jis labiau mėgsta paprastumą. Arba, Motinos Teresės žodžiais tariant, "nėra didžių darbų. Tik maži darbai, atlikti su didele meile".

Todėl tai, kas atrodo kaip menkas patarnavimas, iš tikrųjų yra didi proga puoselėti šventumą - nuo tokios galimybės nė vienas vienuolis neturėtų būti atribotas. "Ar šiaip ką darote, - rašo šv. Paulius, - visa darykite Dievo garbei". (1 Kor 10, 31). Vadinasi, Dievo garbei galima plauti indus, išeiti pasivaikščioti Dievo garbei, Dievo garbei valytis dantis, žaisti futbolą ar pakeisti perdegusią elektros lemputę. Kad ir ką darytum, daryk tai Dievo garbei.

Tai nėra lengva, bet, jei nori puoselėti tikrą savivertę, privalai išmokti atpažinti šiuos mažus nusižeminimo veiksmus, nes jie yra puiki proga auginti nuolankumą.

Užduotis: išvalyk tualetą.