Nuolankumo taisyklės | Romumas (6-12)

Kai su tavimi blogai pasielgia, pamėgink tai priimti. Išmok pasitenkinti pačiu paprasčiausiu ir menkiausiu; ir viskuo, ko iš tavęs reikalaujama.

Nuliūdai, nes kažkas tave įžeidė? Nekaltink to žmogaus. Buvai sausų lapų krūva; o kitas - tik ją ištaršęs vėjas (metafora - Dorotėjo iš Gazos, VI a.). Žinoma, neturi būti kilimėlis kojoms valytis, bet atmink: jei sulaukei įžeidimo, tikriausiai kažkiek to nusipelnei. Maža to, kiekvienas įžeidimas yra galimybė praktikuoti romumo meną.

Abatas nieku gyvu negali būti jaudrus ir neramus, nesaikingas, pavydus ar įtarus. Juk toks žmogus niekada neturi pailsti.

• 64 skyrius. Kaip skirti abatą

Pirmą kartą vienuolišką romumą išvydau noviciato metu. Sent Luisas įsikūręs trijų upių (Misūrio, Misisipės ir Ilinojaus) santakoje, tad čia kyla nuožmios audros. Nerealūs žaibų blyksniai, lydimi ausis kurtinančio perkūnijos griausmo ir vėjas, verčiantis medžius. Liūtys taip pliaupia, kad nudrasko lapus nuo šakų. Vieną pavasario popietę, per vieną tokių audrų, vienuolyne dingo elektra, ir mano noviciato vyresnysis trims su puse valandos įstrigo lifte.

Tris su puse valandos jis sėdėjo aklinoje tamsoje laukdamas, kol bendruomenė pastebės jį dingus. O kai mes apsižiūrėjome, jis išniro iš lifto... švytėdamas. Niekas net nežinojo, kad jis ten buvo, nes jis nesišaukė pagalbos. Kai paklausiau, ar labai nervinosi, brolis, regis, net nustebo. "Nervinausi? - pakartojo jis. - Juk tik kelias valandas praleidau tamsiame lifte". Tarsi tai viską paaiškintų.

Kadangi taip lengvai neatstojau, brolis paaiškino: "Nėra kur eiti. Nei kur žiūrėti, nei ko klausytis. Jokių trikdžių. Tobula. Kaip dažnai tau pasitaiko proga šitaip melstis?"

Pamenu, tada galvojau sau, kad tame vienuolyje tikrai veikia kažkokia galia - jis geba džiaugtis net didžiausiuose išbandymuose. Jei išmokčiau gyventi kaip jis, būčiau laimingas.

Kai išmoksti būti patenkintas menkiausiu ir prasčiausiu visame kame - ne tiesiog susitaikyti, bet pasitenkinti - tada nė viena akimirka nebūna iššvaistoma. Nelieka tokio dalyko, kaip nuobodulys, bergždumas ar nenaudinga patirtis. Bet koks sielvartas netenka geluonies, nes visa yra proga pašlovinti Dievą. Šv. Paulius rašė: "Džiaugiuosi tad silpnumu, paniekinimais, bėdomis, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes, būdamas silpnas, esu galingas" (2 Kor 12, 10). Kai išmoksti surasti pasitenkinimą bėdoje, visas gyvenimas tampa pripildytas šviesos, vilties ir džiaugsmo.

Užduotis: pasijuok kartu su tuo, kuris iš tavęs pasijuokė.

Nėra bendruomenės, kurioje nebūtų trinties. Todėl Rytmetinė ir Vakarinė būtinai turi būti užbaigiamos "Tėve mūsų". Pats vyresnysis turi giedoti šią maldą visų priešakyje, kad broliai, tardami: "...atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame...", prisimintų savo pažadą.

• 13 skyrius. Kasdienės maldos

Neįmanoma vienu metu būti romiam ir įžeidžiam. Tie du dalykai visiškai nesuderinami. Jei tikras krikščionis yra įžeidžiamas ar paniekinamas, jis sako sau: "Esu tikras, aš to nusipelniau. Kaip dabar galėčiau viską atitaisyti?"

Tądien dirbau bibliotekoje. Juokdamiesi ir kalbėdamiesi įėjo du novicijai. Subariau juos. Akimirksniu abu nutilo. Vienas jų sušnibždėjo: "Atsiprašau, broli. Tikriausiai tau buvo sunki diena". Koks jis buvo romus! Užuot įsiskaudinęs, jis tučtuojau atkreipė dėmesį į mane ir mano kentėjimą.

Bet ne visi iš mūsų tokie esam. Šv. Benediktas primygtinai liepė melstis "Tėve mūsų" dienai prasidedant ir baigiantis, nes, kai tiek daug žmonių gyvena drauge, kyla nesutarimų, ir netgi rimtų. Dar dienai neprasidėjus mums reikia priminti, kad vienas kitam atleistume. Paskui, dienos pabaigoje, vėl reikia priminti, kad būtume tikri, jog gyvename tuo pažadu. Tokią vienuolišką praktiką visiems nesunku taikyti, ir aš tikrai rekomenduoju. Dienos pabaigoje prisimink visus žmones, kurie tave supykdė, ir jiems atleisk. Pasakyk tai garsiai. Tada gali gultis miegoti.

Atmink, atleisti nereiškia slėpti pyktį ar jį pridengti, užmaskuoti maloniais jausmais. Atleidimas yra valios aktas. Nesvarbu, jautiesi atleidęs ar ne, iš tikrųjų atleidi savo priešams tą akimirką, kai paprašai Dievo stiprybės tą padaryti. Jausmai ateis vėliau, taip pat ir ramybė.

Užduotis: tyčia važiuok (arba eik) paskui lėtai važiuojantį (einantį).

Vienuolis neturi vaikytis malonumų.

• 4 skyrius. Gerų darbų priemonės

Kas blogo malonumuose? Kodėl jų nesivaikyti? Ar šv. Benediktas nori, kad jo vienuoliai būtų apgailėtini?

Iš pradžių gali taip atrodyti, bet, kuo ilgiau gyveni šv. Benedikto patarimu, tuo suprantamesnis jis tampa. Kuo nors mėgaujantis (maistu, muzika, menu, sportu, filmu, t. t.) potyriai yra malonūs, bet laikini. Nieko blogo ieškoti tokių patirčių. Tiesą sakant, net Biblijoje patariama: "Užtat labai vertinu malonumą. Juk žmogui po saule nėra nieko geresnio kaip valgyti, gerti ir mėgautis gyvenimu“ (Koh 8, 15). Tad aišku, malonumas savaime nėra blogas. Bet atkreipk dėmesį į esminę išlygą: "po saule". Vadinasi, yra dalykų, kurių labiau verta ieškoti, ir jie yra toliau nei po saule - tai Dangus, dorybė, tiesa ir, visų labiausiai, Dievas. Kai imame ieškoti arba prisirišame prie malonumų, sumaišome prioritetus ir tampame "labiau linkę į malonumus negu į Dievą" (2 Tim 3, 4).

Akimirkai prisimink turtingą jaunuolį iš Evangelijos pagal Morkų. Jėzaus pašauktas, jaunuolis pasitraukė nusiminęs, nes turėjo daug turto. Šis žmogus neatsiliepė į tiesioginį paties Jėzaus kvietimą paprasčiausiai dėl to, kad buvo per daug susirūpinęs savo turėjimu.

Mokiniai dažnai klausinėja, kodėl aš lioviausi dirbti pakrantėje. Argi ne smagiau būti gelbėtoju negu vienuoliu? Na, tam tikrais atžvilgiais, taip. Bet gindamas savo pasirinkimą galiu štai ką pasakyti: nieko nėra labiau slegiančio, kaip keturiasdešimt ketverių metų gelbėtojas. Kiekvienas gyvenime prieiname tokią ribą, kai privalome rinktis tarp malonumo ir džiaugsmo. Pirmasis pasirinkimas veda į visišką tuštumą. Ne visada tie pasirinkimai būna gyvenimą keičiantys, bet jie turi kaupiamąjį poveikį; dažnai jie labai sudėtingi, nes dėl džiaugsmo reikia stengtis. Ironiška, turtingas jaunuolis pasitraukė nusiminęs, nes susiejo savo likimą su malonumu. Kai prieiname prie didžiųjų gyvenimo sprendimų, turime turėti išminties ir pasirinkti džiaugsmą, kad ir kokia maloni ar smagi būtų alternatyva.

Užduotis: atsisakyk trisdešimties minučių televizijos ar kompiuterinių žaidimų ir paskaityk Šventąjį Raštą.