Nuolankumo taisyklės | Atgaila (5-12)

Niekada neslėpk jokių blogų minčių, kurios kyla tavo širdyje ar blogio, kurį slapta įvykdei. Verčiau atskleisk juos tam, kuriuo pasitiki. Nes parašyta: "Pavesk Viešpačiui savo kelią, pasitikėk juo" (Ps 37, 5).

Ištvermingumas vertingas tik tada, jei darai gera. Kitu atveju reikia atgailos, nes, jei tai, ką darai, yra bloga arba kvaila, reikia trokšti liautis - ar bent jau paprašyti pagalbos.

Vienuolis kiekvieną dieną su ašaromis ir atodūsiais turi maldoje išpažinti savo nuodėmes Dievui ir apsispręsti taisytis ateityje. Vėliau jis turi atskleisti tas mintis dvasios tėvui.

• 4 skyrius. Gerų darbų priemonės

Šv. Benediktas nori, kad jo vienuoliai tikrai gailėtųsi dėl nuodėmių, bet iš patirties žino, kad žmonės linkę į kraštutinumus. Dvasiniame gyvenime tai gali būti itin pavojinga, nes kur kas daugiau pastatyta ant kortos. Jeigu piktasis negali priversti mus padaryti blogo darbo, jis gali mėginti priversti mus daryti teisingus darbus netinkamu būdu. "Žmogui jo kelias gali atrodyti teisingas, - rašoma Patarlių knygoje, - bet galų gale jis nuveda į mirtį" (Pat 14, 12). Štai kodėl taip svarbu turėti dvasios tėvą. Jis gali objektyviai įvertinti dalykus.

Tą dieną, kai tapau Sent Liuiso vienuolyno postulantas, prisiekiau sau, kad niekada daugiau nepuoselėsiu geidulingų minčių. Šis ryžtas tvėrė penkiolika minučių, todėl priesaiką nusprendžiau atidėti iki noviciato. Atėjus metui supratau, kad vis dar esu varginamas tų pačių geidulingų minčių. Skaitydamas Benedikto biografiją sužinojau, kad šventasis, pajutęs gundymą, mesdavosi į rožių krūmą. Pasakiau sau: jei gali šv. Benediktas, galiu ir aš. Tad nuėjau į vienuolyno sodą ir šokau į rožyną.

Nelaimei, pražiopsojau tris svarbius savo ir šv. Benedikto skirtumus. Pirma, šventasis šokdavo į laukinių rožių krūmą, kurio spygliai kur kas mažesni nei puoselėjimų kultūrinių rūšių; antra, šv. Benediktas būdavo nuogas, tad neįsipainiodavo drabužiuose, ir trečia, Benediktas buvo šventasis. Vartaliotis rožių krūme tikriausiai pritinka šventajam, bet aš atrodžiau kvailai. Nepatogiai įstrigęs tame krūme pusantros valandos bergždžiai mėginau išsikeberioti, o dar nepatogesnes dvidešimt minučių aiškinausi broliui, kuris mane ten aptiko.

Tikriausiai verta pridurti: kad ir kaip kvailai, rožių krūmas suveikė. Praktiškai tariant, kai esi įstrigęs, neįmanoma pasiduoti pagundoms. Bet, jei šokčiau į rožių krūmą kaskart, kai esu gundomas, tikriausiai būčiau sodininkas. Bėda tik tokia, kad esu netikęs sodininkas.

Baigęs juoktis brolis pastebėjo, kad ateityje tinkamiau pasielgčiau, jei, prieš bandydamas panašią askezę, pasitarčiau su abatu. Žinoma, patarimą ignoravau ir įsitaisiau opą pernelyg pasninkaudamas. Bet tai jau kitas pasakojimas.

Užduotis: prisiimk kaltę už tai, ko nepadarei (proga pasitaikys).

Jei kas nors rimtai suklysta ar kitaip nederamai pasielgia, leisk jam pasakyti dvasios tėvui, kuris žino, kaip gydyti jo žaizdas, ir neviešink kitų kalčių.

• 46 skyrius. Silpnumas

Vienuolyno skalbykla bendra. Turime lygintuvą, kuriuo naudojasi visi. Žinoma, jis nuolat genda, ir perkam kitą. Bet vieną kartą lygintuvas, vos paėmiau, tiesiog subyrėjo mano rankose - nukrito rankena, išbyrėjo vielos, vanduo iš talpos išsiliejo ant grindų. Akivaizdu, prietaisą sulaužė kažkuris brolis, bet, užuot prisipažinęs, sudėjo gabalėlius ir paliko lygintuvą balansuoti ant lyginimo lentos, kad jį "sulaužytų" kitas. Pykau visą dieną.

Ar tai būtų sulaužytas lygintuvas, ar netesėtas pažadas, visos nuodėmės turi poveikį didesnei bendruomenei - netgi asmeninė nuodėmė, nes, kaip sakoma, nė vienas žmogus nėra sala. Visas pasaulis truputį pasistūmėja link pragarmės kaskart, kai pasipriešiname Dievo valiai. Mūsų veiksmai turi realias pasekmes. "Nėra nieko paslėpta, kas nebūtų atskleista, nieko slapta, kas nepasidarytų žinoma ir neišeitų aikštėn" (Lk 8, 17).

Skirtingos religijos vadina tai skirtingais žodžiais: "karma", "tao", "priežastingumo dėsnis". Yra netgi mokslinis pavadinimas - trečiasis Niutono dėsnis: "Kiekvienam veiksmui yra atoveiksmis", tad, užuot leidę pasauliui subyrėti į bruzgus, vėl jį atkurkime atgailaudami už savo nuodėmes. Juk ant kortos pastatyta kur kas daugiau nei tavo siela.

Atsiprašyti Dievo yra truputį sudėtingiau nei atsiprašyti kito, nes mes pernelyg linkę apgaudinėti save. Štai kodėl šv. Benediktas reikalauja, kad nuodėmes garsiai išsakytume kitam žmogui. Žinoma, jis ne pats tai sugalvojo. "Tad išpažinkite vieni kitiems nuodėmes ir melskitės vieni už kitus, kad atgautumėte sveikatą. Daug gali karšta teisiojo malda" (Jok 5, 16). Žinoma, yra daug ko klausti, tad teks rasti labai pasitikėjimo vertą asmenį. Bet, jei nori teisingai, sąžiningai suprasti save, išpažintis būtina. Didelė ar maža būtų nuodėmė, svarbu yra išdrįsti ir apie ją kalbėti, nes nieko nėra blogiau dvasinei žaizdai nei ją paslėpti. Sakoma, saulė yra geriausias dezinfektantas.

Užduotis: sutaisyk daiktą, kurį ne tu sulaužei arba išvalyk tai, ką ne tu sutepei.

Jei brolis pastebi, kad vienas iš jo vyresniųjų pyksta, tegu neatidėliodamas metasi ant žemės jam po kojų ir prašosi palaiminamas.

• 71 skyrius. Abipusis klusnumas

Tikroje krikščionių bendruomenėje visi jos nariai turi rūpintis vienas kitu. Todėl, vos pajutęs, jog supykdė ar suerzino brolį, vienuolis tegu meta visus darbus ir ištaiso klaidą.

Šv. Benediktas ir vėl prašo skubiai, neatidėliojant imtis veiksmų. Geras vienuolis ypač stengiasi puoselėti nuolankumo dorybę, tad nelieka vietos atsiprašinėjimams ar baksnojimui pirštais. Geras vienuolis negaiš laiko klausinėdamas savęs, ar tikrai suklydo. Vos pastebėjęs, kad dėl jo veiksmų kilo problemų, jis mesis ant grindų ir prašys palaiminimo. Atkreipkit dėmesį, kad prašoma ne atleidimo, bent jau iš pradžių. Gali būti, kad brolis nėra nusikaltęs, tad, užuot prašius atleidimo, prašoma malonės. Priedo, puolama ant grindų. Šis fizinis veiksmas yra būtinas dar ir todėl, kad jį taip nesunku atlikti, be to, nereikia stengtis nutaisyti liūdno veido arba bandyti "deramai" atrodyti. Dar, fiziškai tampant mažesniu už brolį, atkuriama dalis orumo, kuri buvo atimta supykdant. O pats vis dar gali būti visiškai įtūžęs.

Maža to, vienuolis nelaukia, kad išsiaiškintų, ar gailisi. "Tegu saulė nenusileidžia ant tavo rūstybės", - rašo šv. Paulius (Ef 4, 26). Todėl vienuolis nedelsia, kol paaiškės, kaltas jis iš tikrųjų ar ne. Jis tik elgiasi taip, kaip jam liepia regula. Gal skamba nenuoširdžiai, bet pagalvokit šitaip: jei žmonės atsiprašytų tik tada, kada žino, jog blogai pasielgė, atsiprašoma būtų labai retai. Juk kas ginčijasi žinodamas, kad tikrai klysta?

Niekada neskiesk atsiprašymo pasiteisinimu. Jei suklydai, prisiimk. Tiesą sakant, jeigu ir nepadarei nieko bloga, rask būdą pasitaisyti. Meskis ant grindų ir melsk palaiminimo. Tada viską paleisk.

Užduotis: nesiteisink, kai kitą kartą sulauksi pastabos ar priekaišto.