Nuolankumo taisyklės | Ištvermingumas (4-12)

Būk kantrus kentėjimuose, net kai susiduri su trukdymais ir neteisybe, nes parašyta: "Kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas".

Motinos Teresės žodžiais tariant, "Viešpačiui nereikia, kad mes būtume sėkmingi - tik kad būtume ištikimi". Ištikimybė nesėkmėms ištikus vadinama ištvermingumu.

Vienuolis turi trokšti amžinojo gyvenimo visu savo dvasiniu ilgesiu ir visada prieš akis turėti savo mirties dieną.

• 4 skyrius. Gerų darbų priemonės

Ar žinot, kodėl vienuoliai vilki juodai? Kad primintų mums apie mirtį. Truputį baisu? O gal ir ne. Yra vienas vaistas nuo irzlumo - paprastas faktas: galėtum būti miręs. Šv. Bazilijus rašo: "Reikia kas dieną ir kas valandą budėti, toje visiško jautrumo būsenoje būti pasiruošus pamaloninti Dievą, žinant, kad Viešpats ateis valandą, kurią nesitiki". Toks budrumas yra krikščionio bruožas. Vis dėlto lažinuosi, kad labai nedaugelis iš mūsų, pabudę šįryt, rimtai svarstėme pasaulio pabaigos galimybę.

Taip nutiko, kad prieš kelerius metus, vasarą, tikrai išgyvenau savo mirties tikrovę. Kiekvieną vasarą kelias savaites praleidžiu Vandenyno valstijoje, Naujajame Džersyje, kur gyvena mano tėvai. Ten savo džiaugsmui atradau ir puikią vietą buriuoti. Taip pat (savo nelaimei) sužinojau, kad į mano mėgstamą vietą gana dažnai atplaukia keturių metrų ilgio didysis baltasis ryklys.

Vis tiek ėjau buriuoti, nes turėdamas tik tris savaites pagauti metų bangai, turi imtis visko, kas tau duodama. Vos po penkių minučių išgirdau pakrantėje šaukiant tai, ko joks buriuotojas netrokšta išgirsti: "Ryklys!" Pakėlęs akis, vos už dešimties metrų kairėje išvydau didelį pilką peleką, skrodžiantį vandenį manęs link. Juokdamasis ir verkdamas, isteriškai rėkdamas aš kuo greičiau nusiyriau į krantą.

Akivaizdu, sugebėjau grįžti sveikas. To trumpo spurto kranto link metu patyriau dvi aiškumo akimirkas: pirma, sužinojau, kad neįmanoma irtis banglente neįkišus rankų į vandenį; antra, suvokiau, kad, nors pasaulio kaip visumos pabaiga greitai gali ir neateiti, konkrečiai mano pasaulis gali baigtis bet kurią akimirką. Taip pat pamačiau, kad daug dalykų, kurie mane neramina ir blaško dabartiniame gyvenime, neturi jokios reikšmės būsimajam.

Ištvermės raktas - nenukreipti akių nuo tikslo. Kiekvienam krikščioniui tas tikslas yra už mirties vartų. Vienintelė mūsų tėvynė, vienintelė vieta, kur iš tikrųjų būsime namuose yra dangus (žr. Fil 3, 20).

Užduotis: visą dieną niekam nepasakyk jokios pastabos.

Visų pirma, nemurmėkite - nei žodžiu, nei judesiais, dėl jokios priežasties. Jei kuris bus sučiuptas murmant, jis turi būti griežtai nubaustas.

• 34 skyrius. Kaip derėtų elgtis su kiekvienu broliu

Vedžiodamas ekskursijas po mūsų vienuolyną, kartais svečiams užduodu klausimą: "Kaip manote, kokį vieną dalyką šv. Benediktas visiškai uždraudė vienuoliams?" Paprastai sulaukiu atsakymų "žudyti", "vogti iš Bažnyčios" arba "pabėgti su moterimi", vis dėlto murmėjimas gąsdino šv. Benediktą kur kas labiau.

Niekas taip nepalaužia kaip murmėjimas. Šv. Benediktui šis klausimas opiausias: Reguloje jis užsimena apie tai aštuonis kartus. Du kartus pabrėžia: ante omnia - "visų pirma". Regulos tekstas nėra ilgas, ir Benediktas retai kartojasi, tad reikia suprasti, kad sustabdyti skundus, o dar geriau - neleisti jiems prasidėti jam buvo svarbu.

Gerai pagalvojus, atviras susikirtimas bendruomenėje mažiau pavojingas nei nepaliaujamas, iš murmančio sklindantis bailus inkštimas ir apkalbos, kurios sukelia vaidus ir "išskiria artimus draugus" (Pat 16, 28). Kitaip nei atviras nepaklusnumas, murmėjimas visus neramina ir pykdo - įskaitant ir patį murmeklį. Tokie "išmoksta dykinėti bei landžioti po svetimus namus, ir ne tik dykinėti, bet plepėti bei užsiiminėti niekais, taukšti, kas nedera" (1 Tim 5, 13).

Blogiausia, jog nėra lengvo būdo sustabdyti tuos, kurie murma ir nešioja paskalas. Jei žmogus turi priekaištų, argi nebūtų geriau, jeigu ateitų ir tiesiai pasakytų? Vis dėlto, jei kitas murma tau už nugaros, nėra kaip apsiginti netampant lygiai kokčiu. Šv. Jonas Auksaburnis rašė: "Geriau nedaryti nieko, nei daryti murmant, nes viskas tampa sugadinta. Murmėjimas yra nepakenčiamas, labiausiai nepakenčiamas. Tai nedėkingumo įrodymas; tas, kuris murma, yra nedėkingas Dievui".

Jei nori būti šventas, laimingas ir nuolankus, labiau už viską venk murmėti.

Užduotis: Kitą kartą pasilik savo nuomonę sau.

Vienuolinė bendruomenė yra dirbtuvės, kuriose nepaliaujamai, dieną ir naktį praktikuojamas dvasinis atlaidumo menas.

• 4 skyrius. Gerų darbų priemonės

Pastarąjį kartą viešėdamas pas tėvus Džersio pakrantėje, leidausi į savotišką piligrimystę. Žodį "piligrimystė" vartoju mažiausiai paplitusia reikšme, kaip "kelionė į vietą, susijusią su kuo nors ar kažkuo gerai žinomu". Net ir labiausiai įtempus vaizduotę, tai nebuvo religinė piligrimystė, bet šiai kelionei ruošiausi ne vienerius metus. Vos už kelių minučių kelio nuo mano tėvų namų buvo filmuojamas populiarus realybės šou. Nusprendžiau, kad tiesiog nepadoru gyvenant taip arti tokios pagarsėjusios vietos nieko apie ją nesužinoti. Tad ir nuėjau pažiūrėti. Ilgai netruko. Ant lentinių takų, kaip ir tikėjausi, buvo prisigrūdę paauglių.

Rizikuodamas atitikti visus seno, pikto, irzlaus pamokslininko stereotipus, turiu pasakyti, kad buvau sukrėstas. Užaugau pakrantėje. Koledže gyvenau su septyniais regbio žaidėjais. Tikėjausi triukšmo, grubumo, nesusipratimų ir maišto. Vienas mano kambariokų koledže turėjo lipduką su užrašu: "Jei tau per garsiai, tu per senas". Tikėjausi triukšmo.

Tikrai nesitikėjau tuštumos. Tie vaikai atrodė tokie tušti, tokie išsunkti. Jie buvo tatuiruoti, auskaruoti ir įdegę iki išsekimo. Jie atrodė sukvailėję nuo pertekliaus, bet net ir ne tai blogiausia. Tikrai mane nuliūdino jų nekaltumas. Kaip mokytojas, aš gerai išmokau atpažinti, kaip atrodo vaikas, kuris žino, kad nederamai elgiasi. Šitie vaikai neatrodė prasikaltę. Jie atrodė pavargę. Šitai labiau nei kas kitas mane įtikino, kad jie iš tikrųjų nežino nieko geresnio. Tokia buvo liūdniausia patirtis: staigus suvokimas, kad niekas niekada jiems nesakė, jog gali būti kitaip.

Mūsų darbas yra būti ta alternatyva. Turime eiti ir būti ramybės ir stabilumo liudytojais kultūroje, kuri prarado pusiausvyrą - parodyti kitiems, kaip užpildyti tuštumą. To negalima padaryti riksmais ar barimu. Triukšmo tik padaugės. Tereikia būti; būti ten kaip "nepeiktini ir nekalti, nesutepti Dievo vaikai sugedusioje ir iškrypusioje kartoje" (Fil 2, 15), gyvi tylios ištvermės galios liudytojai.

Užduotis: Nusišypsok žmogui, kuris iš pažiūros tikrai nenusišypsos atsakydamas.