Mūsų Kalėdos, A metai

Polio Gogeno paveiksle "Gimimas" ("Prakartėlė") esame kviečiami į Įsikūnijimo slėpinį visu jo žemišku, žmogišku intymumu. Žodis tampa kūnu taitietiškoje aplinkoje, kurioje sutelpa dvi moterys, Vaikas, angelas ir keli gyvulėliai. Arčiausiai mūsų pavaizduota jauna taitietė. Glėbyje ji laiko kūdikį, sėdi sutelkusi žvilgsnį. Ji įdėmiai žvelgia į kairę, kur ant šiaudų, apsupta šviesos, ilsisi kita moteris, tarp jų vaikštinėja ūkio gyvuliai. Jaunąją taitietę su kūdikiu saugo ryžtingai nusiteikęs angelas.

Prakartėlėje gimsta Kristus. Jis stebinamai įžengia į mūsų gyvenimo netobulumą: Dievas padovanoja save žmonijai, kad dabar ir per amžius galėtume matyti Jo šlovę. Koks didžiulis šis slėpinys - jauna taitietė įkūnija mūsų ribotą gebėjimą visa tai įsisąmoninti: moters veidas laikant šią dovaną atspindi tikrą įtampą. Ką ji galvoja? Galbūt baimingą pagarbą jai kelia moteris, gulinti ant šiaudų - pagimdžiusi, atidavusi savo valią, širdį, kūną ir sielą naujam Gyvenimui, per ją atėjusiam į pasaulį. Galbūt ji priblokšta, kad tas naujas Gyvenimas, toji Dovana dabar ilsisi jos glėbyje, užuot buvus su motina. Galbūt ji suvokė, ką reiškia nešti Kristų pasauliui dabar, kai Jį priimi.

Taitietė yra garbinimo būsenoje. Šiame paveiksle ji yra išmintinga moteris, nors ir privilegijuota: kitaip nei Rytų išminčiams, jai nereikėjo keliauti ieškant prakartėlės - ji jau buvo čia. Ji yra išmintinga moteris, kuri gauna dovaną, užuot ją atnešusi. Moteris nevisiškai supranta slėpinį, bet jaučia jo svorį, jaučia, kaip jis ją įtraukia: visiškai ir be galo intymiai. Ji laiko Vaiką, dovaną, šlovę, ją priima. Kaip ji atneš Jo šviesą į pasaulį?

Parengta pagal Loyola Press