Betliejaus nuolankumo mozaika

Prakartėlės, kurios puošia mūsų bažnyčias ir namus per Kalėdas, yra daugiau nei dekoracijos. Prakartėlė padeda mums melstis. Kaip ir visos Viešpaties šventės, Kalėdos nukelia mus į ten ir į tada, į Betliejų, kur gimė mūsų Išganytojas. Prakartėlėje ši scena iškyla mums prieš akis ir kviečia mokytis bei sekti dorybėmis tų, kurie ten buvo per pirmąsias Kalėdas.

Pastebimiausiai prakartėlėje atsiskleidžia nuolankumo dorybė. Visa scena - tai mokymas apie nesavanaudiškumą. Visi dalyviai galvoja ne apie save, o apie Kūdikėlį ėdžiose. Savo ruožtu, Kūdikėlis Kristus, žvelgdamas į mus, traukia ir mūsų žvilgsnį į save. Pagarbiais, susižavėjusiais žvilgsniais susirinkusieji aplink lopšį atskleidžia įvairius nuolankumo elementus. Visi kartu jie sudėlioja savotišką šios dorybės mozaiką.

Pirmiausia - tie, kurie yra žemiau ir kurie yra aukščiau už žmogų: gyvulėliai ir angelai. Gyvuliai - jautis ir asilas - atskleidžia esmingiausią nuolankumo formą, tai yra - kūrinio nuolankumą. Šventąjį Pranciškų įtraukti juos į prakartėlę įkvėpė pranašas Izaijas: "Jautis pažįsta  savo savininką ir asilas žino savo šeimininko ėdžias; tik Izraelis nežino, mano tauta nesupranta" (Iz 1, 3). Pranašas gretina gyvūnus su žmonėmis: netgi gyvuliai turi nuolankumo pripažinti savo šeimininką. Kodėl gi žmogus negali pripažinti Viešpaties?

Gyvulėliai prakartėlėje primena mūsų kaip kūrinių statusą. Gimtąja nuodėme mes atsisakėme priimti save tokius, kokius Dievas sukūrė mus būti. Norėjome kažko kito, nei Jo buvo duota, būti kažkuo kitu, nei Jis mums skyrė. Mes atmetėme savo kūriniškumą. Norėjome būti kaip dievai. Tebenorime. Labai ryškiai šio blogio apraiškas galime matyti translytiškumo ideologijoje, kur atmetamos vyro ir moters, kaip kūrinių, ribos. Kiekviena nuodėmė yra kūrinio išsikėlimas aukščiau Kūrėjo, ir todėl stumia mus už prigimties ribų. Jautis ir asilas turi nuolankumo priimti savo padėtį kūrinijoje, sutinka, kad jie yra kūriniai - ne Kūrėjas. Šiuo požiūriu gyvulėliai yra "išmintingesni" už mus.

Angelai atskleidžia kitokį, pažemintųjų, nuolankumą. Jei gyvulių nuolankumas primena mūsų kūriniškumą, tai angelų nuolankumas byloja apie mūsų išaukštinimą per Įsikūnijimą. Dievas tapo žmogumi; Jis netapo angelu. Pagal prigimtį, angelai yra aukštesni už žmogų: išmintingesni, galingesni. Bet per malonę žmogus tampa iškeltas aukščiau už juos. Tapdamas žmogumi Dievas suteikė žmogaus prigimčiai orumo, pranokstančio angelų orumą. Angelai dabar garbina žmogų Jėzų Kristų.

"Apiplėšdamas pats save" (plg. Fil 2, 7), Jis ir angelus kviečia panašiai nusižeminti. Jie yra prašomi džiaugsmingai praleisti į priekį mus, kurie esame gerokai žemiau. Puolusius angelus Dievo nuolankumas žeidžia, nes nuolankumo ir iš jų tikimasi. Gerieji angelai, kaip tie, kurie pasirodė piemenims, džiugiai priima Dievo nuolankumą. Jie nuoširdžiai dalyvauja Jo nusižeminime džiaugdamiesi mūsų išaukštinimu.

Kita Betliejaus grupė - piemenys ir išminčiai. Vargšai, neišsilavinę, paprasti piemenys ir pasiturintys, išsimokslinę, garbingi išminčiai niekaip nebūtų siejami, jeigu ne Kūdikėlis Kristus. Ir vieni, ir kiti nuolankiai artinasi prie lopšio, tik skirtingai.

Piemenys nuolankūs dėl nieko neturėjimo. Paprastai puikybę siejame su tuštybe ir didžiavimusi savo turtais ir padėtimi. Tačiau iš tikrųjų puikybė yra netvarkingas savęs vertinimas, netinkamas žvilgsnis į save. Ji gali pasireikšti perdėtu rūpesčio ir dėmesio sutelkimu į tai, ko yra stokojama. Dėl puikybės nusiviliama savimi, savo neva menkumu. Jos užvaldytas žmogus susitelkia į savo trūkumus ir nepajėgia įžvelgti Viešpaties dosnumo.

Piemenys yra susitaikę su savo skurdu. Jie yra nuolankūs dvasiniai vargdieniai, tie, kurie neturi ką duoti. Šie žmonės gyvena visuomenės paribiuose, laukuose su avimis, neturi turtų, jokių pasiekimų, jokio išsilavinimo, neturi ką pasiūlyti. Bet jų skurdas jų netrikdo. Jie visiškai gerai jaučiasi negalėdami Viešpačiui duoti nieko daugiau, vien tik savo dėmesį, meilę, garbinimą. Jie ramiai ateina pas Jį tuščiomis rankomis.

Žinoma, mes visi ateiname pas Jį tuščiomis rankomis. Mes neturime nieko savo, ką galėtume jam duoti, jokių pasiekimų ir nuopelnų, kuriuos galėtume laikyti visiškai savais. "Ir ką gi turi, ko nebūtum gavęs?" (1 Kor 4, 7). Užuot susitelkę į save ir nusivylę savo menkumu, iš piemenų išmokstame nuolankaus nieko neturėjimo džiaugsmo ir Viešpačiui dovanoti save.

Kita vertus, išminčiai rodo pasiekusiųjų nuolankumą. Jei piemenų nuolankumas saugo mus nuo nevilties, išminčių nuolankumas saugo nuo pagyrų, puikavimosi.

Išminčiai yra išsilavinę, todėl pasiturintys ir galingi. Prie lopšio juos atveda žinios, ir šiuo požiūriu jos yra gėris. Bet, kad pasiektų tikslą, jos turi būti atiduotos Viešpačiui ir ta prasme paaukotos. Todėl išminčiai turi nusižeminti - pamiršti savo turtus, galią ir privilegijas - ir pagarbinti Kūdikį. Tai išankstinė pamoka to, ką turės išmokti fariziejai - kad Izraelio Viešpats yra ne įgyjamas, nupelnomas, o priimamas. Net didžiausi mūsų talentai ir pastangos yra ne kas kita kaip Jo dovanos, duotos mums, kad padėtų Jį priimti. Kad įvykdytų, kas skirta ir netaptų tuštybės priežastimi, mūsų talentai, dovanos ir pasiekimai turi būti atiduoti dieviškai Kūdikėlio Kristaus valdžiai.

Paskutinis nuolankiųjų dvejetas, žinoma - Marija ir Juozapas. Pirmiausia Juozapas nuolankiai priima savo padėtį: jis yra Šventosios Šeimos galva, tačiau mažiausias iš Šventosios Šeimos. Tokiu būdu jam priklausančią teisėtą valdžią Juozapas naudoja ištikimai ir nuolankiai, visada suvokdamas savo pareigą ir nevertumą. Tai tarsi išankstinė nuoroda į Kristaus kaip tarno vadovavimą: juk Jis atėjo tarnauti, o ne kad Jam tarnautų. Nuolankumu Juozapas geba priimti jam patikėtą valdžią ir susilaiko nuo valdingo elgesio.

Marija rodo mums įtakingojo nuolankumą. Ji įtakinga, žinoma, ne dėl titulo, padėties ar kokio kito panašaus dalyko. Pasaulio vertinimu Marija verta labai nedaug. Įtakinga ji todėl, kad jos nuolankumas tampa pavyzdžiu visiems krikščionims. Įtakinga, nes savo nuolankumu ji tobulai prisitaiko prie Kūrėjo sumanymo.

Pats Viešpats savo gimimu rodo, o paskui žodžiu skelbia įtakingojo nuolankumą. Tačiau pirmoji šitą pamatinę dorybę atskleidžia Marija. Joje nėra sutelkiančio į save ar save vertinančio noro su Viešpačiu varžytis. Nuolankumas leidžia Dievo malonei tobulai joje veikti, ją pripildyti, padaryti ją pavyzdine - įtakinga - krikščione.

Žinoma, visos šios nuolankumo formos - gyvūnų ir angelų, aviganių ir išminčių, Juozapo ir Marijos - tik atspindi Viešpaties nuolankumą. Jis nusižemina, kad priimtų mūsų sukurtąją žmogišką prigimtį ir šitaip iškelia mus virš angelų. Jis yra Gerasis Ganytojas, gimęs skurde, atėjęs tuščiomis rankomis. Turėdamas visa valdžią, Jis patraukia mus ne jėga, o visiškai nusižeminęs, paprasta vaiko išvaizda.

Iliustracija: Išminčių pagarbinimas, Džotas di Bondonė, 1320

Parengta pagal www.thecatholicthing.org