Ko nebematė šventasis Ignacas
Pirmosiomis dvasinio prabudimo dienomis šv. Ignacas savo tikėjimą suvokė tik kaip lojalumo perkėlimą. Buvęs kareivis, prisiekęs ištikimybę karaliui, Ignacas tapo mokiniu, prisiekusiu ištikimybę Kristui. Tačiau, kai Ignacas leido Dievui veikti savo gyvenime, pasikeitė visas jo požiūris.
Į pasaulį šv. Ignacas nebežiūrėjo kaip į vietą, kurioje gyvenama. Jis vis aiškiau matė, kad Dievo meilė, galia ir kūrybiškumas yra visur – ir danguje, nusėtame žvaigždžių, ir ligoto ar vargstančio žmogaus akyse. Kūrinija ne tiesiog egzistuoja; ji kyla iš paties Dievo ir turi tikslą. Dievas sukūrė pasaulį, kuriame žmonės galėtų augti ir klestėti, jei gyventų tinkamame santykyje su Dievu, kūrinija ir vienas kitu.
Šv. Ignacas liovėsi žvelgti į žmones kaip į piktadarius, vertus bausmės: ėmė matyti juose mylimus Dievo vaikus, kuriems reikia gailestingumo ir malonės. Matyti žmones Kristuje – vadinasi, matyti juos kaip asmenis, sukurtus pagal Dievo paveikslą, kaip tuos, kuriuos Dievas jau pasirinko mylėti, gydyti ir atpirkti. Kitaip sakant, krikščionys, labiausiai susitelkę į žmones, "gaunančius tai, ko nusipelnė", nesupranta esmės. Jėzus žvelgė į žmones pirmiausia su atjauta. Tiesa, Ignacas mokėjo būti griežtas ir negailestingas savo nuodėmėms, tačiau jis suprato, kad gyvenimus keičia Dievo meilės patyrimas – per žmones, gyvenančius pagal Jėzaus pavyzdį.
Šv. Ignacas jau nebematė garbės ir sėkmės kaip pagrindinio tikslo. Būdamas kilmingas, užaugęs tarp galingųjų, gerbiamų ir turtingų, Ignacas gerai žinojo, kaip šios vertybės gali įvilioti žmones į spąstus ir iškreipti jų gyvenimą. Ignacas siekė būti dvasiškai laisvas, kad galėtų patirti džiaugsmą ir pasitenkinimą nepriklausomai nuo to, ar turi pinigų, padėtį, gerą reputaciją. Šventasis priėmė ne gyvenamosios aplinkos, bet Jėzaus vertybes ir troško būti toks pat vargšas, atstumtas ir nuolankus, koks žemiškame gyvenime buvo Jėzus.
Į konkrečius savo asmenybės aspektus - emocijas, kūniškumą, svajones ir troškimus - šv. Ignacas liovėsi žvelgti kaip į dalykus, kuriuos reiktų neigti, ignoruoti ar įveikti. Viena didžiausių šventojo dovanų mums yra jo įžvalga, kad Dievas sukūrė mus su visomis juslėmis ir sielos galiomis, ir kad galime išmokti jomis naudotis, kartu dvasiškai augant ir ugdant įžvalgumą. Užuot mėginę išvengti nemalonių emocijų, galime atnešti jas į maldą ir klausti, ką šie jausmai bando mums pasakyti. Užuot ignoravę troškimus, nes jie, mūsų manymu, nepakankamai "dvasingi", galime nunešti juos Dievui, pasikalbėti apie tai ir leisti Dievui panaudoti tuos troškimus, kad galiausiai nuvestų mus ten, kur turime būti.
Ignacas nebematė nepritekliaus ir nevilties, tik gausą ir apvaizdą. Jis suvokė, kad Dievo Karalystė šiame pasaulyje tampa tikrove per Kristaus meilę, kuri plinta / sklinda per paprastus žmones. Todėl į kiekvieną dieną jis žvelgė dėkodamas Dievui už dovanas ir su viltimi sulaukti Dievo pagalbos. Ignacas tikėjo, kad tikrai Kristuje visa atnaujinama. Dėl to jis garsėjo džiaugsmingumu ir dėkingumu.
Šiandien, kai minime šventąjį Ignacą, galime klausti: kaip pasikeitė mano regėjimas dėl Jėzaus?
Parengta pagal IgnatianSpirituality.com