Džiaugtis gamta su Dievu

Einu pakrante, kyla saulė, ir mano akys džiaugiasi besikeičiančia šviesa - nuo tamsiai mėlynos ir pilkos aušros iki rausvų, violetinių ir aukso atspalvių. Mano ausys džiaugiasi garsais bangų, dūžtančių į smėlėtą krantą čia pat ir į uolas tolėliau. Paukščiai brazda netoliese esančiame krūmyne. Girdžiu jų giesmes. Kaskart pasivaikščiojimai gamtoje man vis brangesni. Aš stengiuosi atidžiau stebėti paukščius, kurie suka lizdus ir lekioja mano aplinkoje. Bandau išskirti įvairių paukščių giesmes, pažinti jų rūšių įvairovę, dar labiau juos vertinti ir dėkoti už spalvingą ir džiugų jų buvimą. Aš žaidžiu su Dievu. Turiu omenyje vaikiškai, linksmai, nes džiaugiuosi Dievo kūrinija, gamtos grožiu, kuris mane supa ten, kur esu. Atsikėliau anksti ir išėjau pasivaikščioti į netoliese esantį paplūdimį.

Jaučiu ant odos vėjo vėsą. Rytais prie jūros būna vėsu, tačiau giedra dangaus žydrynė - debesys kiek anksčiau pamažu išsisklaidė - žada šiltą dieną. Giliai įkvėpiu, uždedu ranką ant širdies ir garsiai tariu:

Ačiū Tau, Dieve, už nuostabų, gražų ir šlovingą pasaulį. Ačiū, kad galiu būti čia, kad gebu vertinti ir branginti šį gamtos kampelį, ypač dabar, pandemijos metu, kai žinau, kokia daugybė žmonių visame pasaulyje kenčia, nerimauja ir yra sutrikę, sielvartauja praradę artimuosius ir galbūt turi izoliuotis savo namuose negalėdami betarpiškai džiaugtis gamta.

Žinau, kad esi čia su manimi, Dieve. Jaučiu Tavo buvimą giliai širdyje. Jaučiu Tavo buvimą visu kūnu, kai kiekviena mano juslė džiaugiasi nuostabia gamta, mane supančia šią akimirką.

Tai tikrų tikriausia juslių šventė, mano pojūčių žaidimų aikštelė.

Žvelgdamas į vandenyną ir platų horizontą susimąstau apie gamtos didingumą ir grožį, gyvenimo slėpinį ir dar didingesnį Dievo slėpinį. Šią akimirką patiriu gilų meilės ir dėkingumo jausmą. Dievas yra su manimi. Dievas yra su manimi čia, dabar ir visada.

Mano širdis plečiasi, o rankos seka paskui širdį, plačiai išsitiesdamos. Vėl giliai įkvepiu, supratęs, kad kiekviena gyvenimo diena yra palaima. Dovana. Tariu palaiminimo žodžius visiems kenčiantiems, kad jie rastų ramybę ir paguodą Dievo meilėje, išlietoje jų širdyse. Ir tada jaučiu, kaip Dievas šnabžda man į širdį: "Ramybė tau".

Vėl giliai įkvepiu ir leidžiu šiems žodžiams nugrimzti giliai į kūną ir sielą. "Ramybė tau". Suprantu, kad Dievo ramybės buvimas manyje nėra savaime suprantamas dalykas. Taigi aš dėkoju. Tada staiga pajuntu jėgų antplūdį ir pasileidžiu bėgti pakrante. Tai žaismingas sprintas, kuris man primena, kaip vaikystėje susijaudinęs ir džiaugsmingai įbėgdavau į tėvo glėbį. Mano širdis gyva džiaugsmu. Patyriau ypatingą akimirką su mylimuoju Dievu, kuris kasdien gamtos grožiu man primena, kad esu mylimas, ir kad mano žavėjimasis šiuo gamtos grožiu džiugina Dievą. Šiuo grožiu galime džiaugtis kartu. Ir už tai aš dėkoju.

Raskite savo džiaugsmo ir grožio akimirkas

Kartais gali būti sunku patirti džiaugsmo ir grožio akimirkų. Raskite vietų, kuriose galite pasigrožėti gamtos pasauliu: galbūt jūsų sode, vietos parke ar pievelėje, o gal tiesiog žvelgsite į dangų pro langą. Stebėkite besikeičiančią šviesą, ypač saulei kylant ir leidžiantis, kai atspalviai gali pasikeisti per kelias minutes. Neskubėdami klausykitės paukščių giesmių. Ir tomis tyliomis akimirkomis, nors minutei, pabandykite uždėti ranką ant širdies, kelis kartus giliai įkvėpti ir pasimelsti. Dievas visada yra su mumis ir džiaugiasi mus girdėdamas.

Parengta pagal IgnatianSpirituality.com