Kelti troškimus į Dievą

Mes, visa žmonija, ilgisi ir trokšta. Visuotinėje kančioje patiriame netikrumą, praradimus, sielvartą ir izoliaciją. Jaučiamės vis labiau nesaugūs. Dažnai mūsų ilgesys ir troškimai susiduria su dvasiniu skurdu, ir mes suprantame, jog esame visiškai priklausomi nuo Dievo. Būtent tokiomis akimirkomis, kai jaučiamės bejėgiai pakeisti savo situaciją, imame šauktis, kad kas nors mums padėtų, desperatiškai trokšdami, kad tamsoje sušvistų šviesa.

Kviečiu, ne, aš raginu nukreipti savo ilgesį į Dievą. Šaukdamiesi Dievo, mes leidžiame Jam patekti į mūsų tamsą ir sutikti mus mūsų skurde.

Visais laikais tamsoje žmonės šaukiasi Dievo ir kriepia savo troškimus į Jį. 2016 m. gruodžio 28 d. bendrojoje audiencijoje popiežius Pranciškus priminė, kad neviltyje Abraomas skundėsi Viešpačiui. Abraomas šaukėsi Dievo nakties tamsoje, išsekęs nuo kelionės ir svarstydamas, kada bus įvykdytas pažadas, kada Sara pagimdys Dievo žadėtąjį sūnų. Nors pavargęs, nusivylęs ir vienas, Abraomas atsigręžė ir kreipėsi į Dievą. Matome, kad ir kiti Šventojo Rašto žmonės šaukiasi Dievo varge, pavyzdžiui, Elijas, atsisėdęs po kadagiu, maldavo Dievo pasiimti jo gyvybę (1 Kar 19, 4) arba Jobas verkė: "Tavęs šaukiuosi, bet Tu manes neišklausai" (Job 30, 20).

Evangelijose taip pat sutinkame žmones, kurie šaukiasi Jėzaus ir išsako Jam savo troškimus. Žmogus su padžiūvusia ranka ištiesia ją Jėzui, trokšdamas pasveikti (Mk 3, 1-6). Kraujoplūdžiu serganti moteris, siekdama paliesti Jėzaus apsiausto kraštelį, nukreipia savo troškimą į išgijimo šaltinį (Mk 5, 25-34). Bartimėjus, kurį Jėzus sutinka Jericho kelyje, šaukia: "Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!" (Mk 10, 47).

Didžiausias troškimo, ilgesio kreipimo į Dievą pavyzdys yra pats Jėzus, Alyvų sode ir ant kryžiaus. Sode girdime Jėzų maldaujant Tėvą, kad taurė Jį aplenktų. Ant kryžiaus plyštanti skausmu Jėzaus širdis šaukia Dievui: "Kodėl mane apleidai?"

Šaukdamiesi Dievo pakviečiame Dievą į mūsų kančias. Tamsą, su kuria susiduriame, Jis paverčia šviesos šaltiniu. Dievas rūpinasi mumis kai kenčiame ir toje kančioje mus susitinka. Nors į mūsų maldas gali nebūti atsakoma taip, kaip mes tikimės arba trokštame, Dievas suteikia mums tai, kas reikalinga, kad galėtume susidurti su tuo, kas su mumis vyksta, lygiai taip, kaip Dievas davė Jėzui tai, ko Jam reikėjo, kad ištvertų kančią ir mirtį. Mums gali būti suteikta išmintis, kaip apsisaugoti, paguoda vienatvėje ar sielvarte, galbūt ištvermė išbandymuose ar nepaaiškinama ramybė, primenanti, kad Dievas yra su mumis. Mums taip pat gali būti suteikta aiškumo, kaip teisingai elgtis toliau.

"Kartais mūsų vienintelis pasirinkimas yra žiūrėti į žvaigždes ir pasitikėti Dievu", - sako popiežius Pranciškus. Beje, Abraomas taip ir padarė. Eikime pas Dievą su visais savo troškimais. Šaukimės Jo. Tegul šis šauksmas atveria mūsų širdis Dievui tokiais būdais, kokių negalime įsivaizduoti, kad Šventoji Dvasia galėtų įlieti į mus malonės ir įkvėpti mūsų veiksmus šiuo sunkiu metu.

Parengta pagal IgnatianSpirituality.com