Dvasinė paguoda. Kokia ji?

Kaip atrodo dvasinė paguoda? Ji nebūtinai turi būti stipri ar įspūdinga. Net nedidelis tikėjimo pliūpsnis, vilties žybtelėjimas ar didesnės meilės patyrimas yra paguoda. Dievas mane traukia prie savęs per daugybę įvairiausių patirčių.

Rožė. Lankiau savo seserį vienuolę. Kaip tik buvo mano gimtadienis ir pasitaikė proga nakvoti svečių kambaryje. Kažkas ant stalelio buvo pastatęs vazą su rausvu rožės pumpuru iš vienuolyno sodo. Mane sužavėjo ir nudžiugino šis dar nebeišsiskleidęs, neišryškėjęs grožis. Pajutau dėkingumą Kūrėjui. Staiga pagalvojau apie savo globėją, mylimą šventąją Teresėlę, Mažąją Gėlelę, kuri po mirties pažadėjo atsiųsti rožių lietų. Sutapimas? Tik ne man.

Meilė. Atsisveikinant sesuo įteikė prisiminimų knygą apie mūsų motiną, mirusią jau prieš dvidešimt metų. Matant motinos rašyseną, skaitant pažįstamas, bet pamirštas istorijas, mama atgijo. Čia buvo ir mamos sudarytas sąrašas, kuriame išvardyti visi giminaičiai, pakrikštyti su dabar jau daugiau nei šimto metų senumo šeimos krikšto marškinėliais. Iš tikrųjų išgyvenau šventųjų bendravimą. Meilės jausmas mane pakylėjo.

Citata. Prieš miegą skaičiau Brene Brown "Netobulumo dovanas". Viena eilutė tiesiog pakirto kojas: "Daugelis perfekcionistų vaikystėje būdavo giriami už įvairius pasiekimus…" Kaip pirštu į akį. Tai "žalingas požiūris: aš esu tai, ką nuveikiu…" Paguoda nebuvo lengva, nes girdėjau, kaip Dievas kviečia į atsivertimą. Dėl šios citatos pajutau viltį ir patikėjau, kad galiu augti laisvėje.

Užrašai. Persirašiau minėtą citatą į savo dienoraštį, ir pajutau raginimą dar kartą melstis dėl jo reikšmės. Taip pat turiu padėkos dienoraštį, kuris yra paguodos šaltinis. Kiekvieną vakarą būtinai parašau tris dalykus, už kuriuos esu dėkinga. Peržiūrėdama visada šypsausi. Dievas myli. Aš dėkoju.

Atradimas. Citata, užrašai ir malda atvedė prie naujos paguodos dėl savęs pažinimo: esu priklausoma nuo pasiekimų. Piktasis atkreipia tai prieš mane sakydamas: "Žinau, ką darysiu: siūlysiu tau daryti per daug - kalnus dalykų - ir visi jie geri - ko niekada, niekaip nepadarytum. Tuomet, kai padarai ką nors gero, aš sakau: "Bet pažvelk į tai, ko dar nepadarei!" Ir tada jautiesi blogai ir save plaki." Dievas niekada su manimi taip nesielgs. Dievas yra švelnus. Laikas nėra priešas; laikas yra Dievo dovana. Dievo užduočių sąrašas yra lengvas jungas, lengva našta: meilė.

Jūra. Aplankiau seserį, ir neilgai trukus mudu su vyru leidomės į šešių valandų kelionę aplankyti anūkų, kurie gyvena prie vandenyno. Kodėl prie jūros - vandenyno jaučiuosi tokia mylima? Tokia nereikšminga kūrinijos mastu, tačiau vis dėlto svarbi, vertinama ir puoselėjama? Aš pasinaudojau proga nieko nenuveikti.

Vaikas. Mudu su vyru stebėjome, kaip aštuonerių ir dešimties metų mūsų anūkės šoka ant smėlio. Kitą dieną dalyvavome anūkės Pirmosios Komunijos šventėje. Mergaitė segėjo nuometą, kuriuo buvau pasipuošusi aš ir kurį dėvėjo jos motina bei dar dvidešimt giminaičių. Mano anūkė aistringai giedojo Gloria. Jaučiau meilės antplūdį ir tikėjimo tęstinumą. Už parapijos salės žydinčios rožės pažadino prisiminimus apie mano tėtį, kuris mėgo sodininkauti.

Atsiminimai. Kai man buvo treji, sode įsipainiojau į rožių krūmą ir baisiai susibraižiau. Tėtis išrovė visas mūsų rožes ir vėl jų pasodino mano vestuvių dieną. Kada tik tai prisimenu, mane užplūsta ir atgaivina meilė. Ir štai aš stebiu, kaip mano anūkė švenčia Pirmąją Komuniją savo parapijos rožyne.

Parengta pagal IgnatainSpirituality.com