Dar apie dėkingumą

Važiavau namo ir negalėjau nepastebėti, kad Dievas tarsi ketina mane pristabdyti: pirmiausia - autobusas, paskui - šiukšliavežė; galiausiai prieš pat mano nosį užsidegė raudonas šviesoforo signalas. Kalbu ne apie laiko švaistymą: atpažįstu šį signalą kaip Dievo bandymą atkreipti mano dėmesį. Nusišypsojau viduje, dėkingas už galimybę apmąstyti Dievo buvimą trumpomis ramybės akimirkomis, kurias suteikia toks sustabdymas. Medžiuose ir gėlėse, dvelkiančiame vėjyje ir kiekvieno sutiktojo veide esti slėpiningoji Dievo šlovė. Paprastais maldos žodžiais padėkojau mylinčiam Tėvui, kuris suteikia viską, ko man reikia.

Vaikystėje išmokau pasakyti "ačiū" gavęs dovaną, tačiau tik neseniai pradėjau vertinti dėkingos širdies džiaugsmą ir grožį savo dvasinėje kelionėje. Stebėjau kitų piligrimų gyvenimą dėkingume, ir tai stipriai traukė mano sielą. Galų gale, lengva reikšti dėkingumą, kai esi supamas akivaizdaus Dievo gerumo, bet kaip gi tada, kai Dievas atrodo tolimas? Per maldą, atlikdamas šv. Ignaco Dvasines pratybas, aš pagaliau ėmiau suvokti skirtumą tarp vaikystėje išmoktos pamokos ir to, ką iš tikrųjų apima dėkingumas: nuolankumo ir pasitikėjimo dorybes, kurios gilina mano ryšį su Dievu.

Asmeninės silpnybės, kovos šeimoje, nelaimingi atsitikimai ar ligos, net pasaulio chaosas - tai nepanašu į dovanas: mano vidinė ramybė sklinda kartu su neigiamomis emocijomis, kurios akimirksniu kyla dėl tų negandų. Keista, bet šie akivaizdūs kryžiai pamažu atsiskleidžia kaip dovanos, skirtos vidiniam perkeitimui, jei žvelgiu į juos dėkingumo žvilgsniu. Net kai dalis manęs reikalauja reaguoti neigiamai ar baimingai, gilesnioji dalis ragina prisiminti, kad Dievas yra šalia manęs šioje tamsoje. Kaip ir meilė, dėkingumas yra labiau pasirinkimas - pasirinkimas, pagrįstas sąmoningu supratimu, kad Dievas viską panaudoja didesnei savo garbei. Kartą atrakintas nuolankumu, dėkingumas pats tampa raktu priimant viską, ką Dievas teikia, kaip būtent tai, ko man reikia, nesvarbu, ar mano protui tai atrodo suprantama. Žingsnis pirmyn iš pradinės neigiamos reakcijos sukelia pasitikėjimą nenugalima Dievo meile. Tai gali užtrukti, bet aš mokausi būti kantrus užuot likęs įkalintas skaudžiuose nedėkingumo padariniuose.

Kad išliktum dėkingas negandų metu, reikia malonei atviros širdies. Patys patikimiausi ženklai, rodantys, kad dėkingumas yra Dievo parodytas kelias, yra vidinė ramybė ir gilus džiaugsmas, kurie lieka nesutrikdyti nepaisant kovos. Sąmoningai tarti "ačiū" Dievui už asmeninius iššūkius ir žaizdas, erzinantį eismą ir gyvenimo audras prieštarauja žmogaus prigimčiai, tačiau praktikuojantis tampa vis aiškiau, jog verta rinktis dėkingumą. Mano transformacija link gyvenimo dėkingume tęsiasi, ir mano kelionė praturtinama kiekvienu "ačiū", ištartu už visa, ką Dievas siunčia.

Parengta pagal IgnatianSpirituality.com