Ignaciškasis dėkingumas: susitikimas ir atsakas

Prieš kelerius metus visas pasaulis sutelkęs dėmesį stebėjo berniukų futbolo komandos ir trenerio gelbėjimo operaciją Tailande. Kylantis vanduo vaikus buvo įkalinęs urve. Į sudėtingą gelbėjimo operaciją jungėsi specialistai iš viso pasaulio. Kai visi berniukai ir treneris, urve prabuvę aštuoniolika dienų, pagaliau buvo saugiai iškelti į dienos šviesą, džiaugsmui nebuvo ribų.

Kai prisimenu šią istoriją, vis matau paralelių su šv. Ignaco dvasine kelione. Kelionės pradžioje Ignacas atsidūrė "spąstuose" - urve prie Manrezos, nuolat kamuojamas praeities nuodėmių prisiminimo. Nors atlikęs viso gyvenimo išpažintį, Ignacas vis tiek matė save kaip apgailėtiną nusidėjėlį, vargu ar vertą išgelbėti. Nepadėjo nė sunkiausia atgaila.

Kol Ignacas save plakė, Dievas stengėsi jį ištraukti atgal į dienos šviesą. Pagaliau išėjęs iš urvo, nuo kranto stebeilydamasis į Kardonero upės vandenį, šventasis išgyveno mistinę patirtį, kuri amžiams pakeitė jo gyvenimą: "Ten jam besėdint ėmė vertis proto akys. Nematė jokio regėjimo, tik suprato ir pažino daugybę dalykų - tiek dvasinių, tiek ir tikėjimo bei mokslo. Apšvietimas buvo toks stiprus, kad visi dalykai jam atrodė naujai. (...) Jam atrodė, kad per visą gyvenimą, iki šešiasdešimt dvejų metų, visa iš Dievo gauta pagalba ir visi pažinti dalykai, net juos kartu sudėjus, neprilygtų tam, ką gavo tuo vienu kartu. Tas proto apšvietimas buvo toks stiprus, kad jam atrodė, jog tapo kitu žmogumi, turinčiu kitą supratimą negu anksčiau" (ištrauka iš Šv. Ignaco autobiografijos; vertė Lionginas Virbalas SJ).

Tuo dieviškojo apšvietimo momentu Ignacas suprato, koks brangus jis yra Dievui. Po šio patyrimo obsesinės mintys apie nuodėmes, kamavusios jį urve, daugiau nebegrįžo. Jas pakeitė didžiulis dėkingumas už Dievo meilę. Ignacas ėmė pasakoti kiekvienam apie Dievo meilę ir apie dovanas, kurias Viešpats nepaliaujamai teikia mums. Jis matė Dievą visur - ne tik tą akimirką prie upės, bet ir žmonėse, vietose ir dalykuose, su kuriais susidurdavo kiekvieną įprastą dieną, ir visa tai jį skatino vis labiau šlovinti Dievą.

Ignaco supratimu, dėkingumas yra atsakas į susitikimą su dieviškumu. Dienos peržvalga ir Dvasinėmis pratybomis šventasis stengėsi kitiems šį susitikimą palengvinti. Pirmame peržvalgos žingsnyje jis prašo mūsų įsivaizduoti Dievo meilę mums, o paskui kviečia peržvelgti savo dieną atpažįstant visus tuos kartus, kai susitikome su Dievu, ir Jam už tai padėkoti. Galime pamatyti Dievą kitame asmenyje, gražiame muzikos kūrinyje ar gamtoje. Dievas, moko šventasis Ignacas, kiekvieną dieną veikia daugybe konkrečių būdų.

Dėkingumas Dievui už Jo dosnumą paskatino Ignacą atsiliepti radikaliai dosniai. Visa, ką turėjo, visą save, šventasis sugrąžino Dievui kaip atnašą: "Imk ir priimk, Viešpatie, visą mano laisvę, atmintį, protą ir valią; ką turiu ir valdau. Tu, Viešpatie, man tai davei, Tau viską grąžinu, viskas yra Tavo, tad viską tvarkyk pagal savo valią. Tik suteik man savo meilę ir malonę, nes man to pakanka".

Toks atsakas gali kilti tik iš gilaus pasitikėjimo Dievu, kuris mus myli labiau nei galime įsivaizduoti, kuris pajudintų dangų ir žemę, kad išvestų mus iš tamsos į šviesą.

Šv. Ignaco paskatinti, melskime:

Šventoji Dvasia,

atverk mano širdį

kad suprasčiau, koks Tau esu brangus,

ir kaip labai Tavo mylimas.

Atverk mano sielos akis,

kad pamatyčiau dovanas, kurias šiandien prieš mane padėjai.

Suteik malonę atpažinti kiekvieną susitikimą su Tavimi.

Išmokyk mane atsiliepti dėkingumu, augti dėkingume.

Mokyk mane būti dosnų, koks Tu esi dosnus man,

ir darbuotis su Tavimi tarnaujant seserims ir broliams

didesnei Tavo garbei.

Amen.

Parengta pagal IgnatianSpirituality.com