Pelenų diena, A metai

Kartais, kai susiduria dvasiška ir pasaulietiška, galime įžvelgti besidarbuojančią Dievo ranką. Tokį kontrastų susidūrimą XVI a. olandų gyvenvietėje ir stebime Piterio Breigelio Vyresniojo "Kovoje tarp karnavalo ir gavėnios".

Beveik pačiame sambrūzdžio centre - pasiruošusi grumtis įdomi porelė. Karnavalui atstovauja gerai įmitęs statinę apsižergęs žmogėnas mėsos pyrago skrybėle ir ant ieties pamautu keptu paršeliu. Link jo artėja Gavėnia, kurią vaizduoja skvarbaus žvilgsnio liesa moteris kukliame vežimaityje, su aviliu ant galvos ir dviem žuvimis ant ližės. Greta guli duonos kepaliukai ir prėski riestainiai, stovi midijų krepšys.

Karnavalo ir Gavėnios figūros tarsi dalija sceną į dvi dalis. Už Karnavalo nugaros matome linksmybes. Gavėnia pasirodo iš bažnyčios. Figūros su apsiaustais, kunigas klauso išpažinčių - sezonas prasidėjo.

Mūsų akys krypsta link šulinio paveikslo centre, kur moteris stengiasi ką tik pasemtame vandenyje įžiūrėti savo atvaizdą. Tai ramybės ir aiškumo akimirka tarp viso bruzdesio. Šulinys primena Krikštą. Moteris kviečia mus savityrai taip kaip gavėnia kviečia visus grįžti prie krikštyklos, prie ištakų, versmės, kad dar pilniau taptume tuo, kas esame Kristuje.

Ši moteris paskendusi apmąstymuose, o trys būtybės kitapus šulinio žengia kita kryptimi. Matome porelę, einančią paskui juokdarį su deglu. Šie žmonės seka klaidingą šviesą, tokią, kuri tik tamsina kelią. Sunki vyro našta ir užgesintas moters žibintas yra jų pasirinkto klaidingo kelio simboliai.

Pirmąją gavėnios dieną, pelenais pabarstytomis galvomis, girdime kvietimą grįžti pas Viešpatį. Šis grįžimo kelias gali atrodyti bauginantis, atimantis ryžtą. Žvelgti vidun, gilyn, kaip toji moteris prie šulinio, stengiantis atpažinti visa, kas trukdo gyvenimo pilnatvei, gali atrodyti pernelyg sunku. Kur kas lengviau numojus ranka sekti paskui juokdarį link apgaulingų šviesų ir išblaškančių pasaulio pramogų. Tačiau šios dienos skaitinyje girdime patikinimą, kad Viešpats, mūsų Dievas "maloningas ir gailestingas, kantrus ir kupinas gerumo, pasiruošęs atleisti, o ne bausti" (Jl 2, 13).

Iš pažiūros sunkus, pastangų reikalaujantis žvelgimas į save iš tikrųjų gali tapti gydantis - jei pasitikėsime Viešpačiu.

Parengta pagal Loyola Press