Žolynai Kūdikėliui

Įspūdingai atrodo Kalėdų eglutės, papuoštos daugybe vienodų stiklo burbulų ar lašelių, sodriai lempelėmis žaižaruojančios. Tačiau kur kas mielesnės tos, kurios išdabintos “prisiminimais” - žaisliukais, metai po metų atsargiai suvyniojamais, dažnai pačių rankomis kurtais, primenančiais brangų žmogų ar sukaktį, džiaugsmingas ar liūdnas, vienišas ar draugų ir artimųjų šypsenų kupinas Kalėdas. Jau pats eglutės puošimas tokiais žaisliukais tampa švente.

Panašus į eglutę su žaislais-prisiminimais yra mūsų bažnytėlės altoriaus kalėdinis papuošimas. Iš pirmo žvilgsnio altorius tiesiog išpuoštas sausų augalų kompozicijomis. Tačiau jau antrus metus augalai, sugulantys ant kalėdinio altoriaus yra ypatingi. Jie sudžiovinti šioje pačioje bažnytėlėje: jie jau dabino altorių įvairių parapijos švenčių progomis. Šie augalai - tai prisiminimai.

Pirmiausia - prisiminimas Viešpaties Prisikėlimo iškilmės. Tąkart norėjosi sukurti augalines "vazas", kurios visiems metams bažnytėlėje pasiliktų, keistume tik gėles. "Reikėtų daug svyrančių beržų šakų, bet kur gi šitiek gauti?" - tyliai svajojom, ir ilgai netrukus paskambinusi viena parapijietė pranešė, kad ketina prie namų pjauti dideliausią beržą. Šakų pakako ne tik "vazoms" ant didžiojo altoriaus, bet ir vazoms bažnyčios gale, kurios labai patinka mūsų klebonui:)

Tokie stebuklai, kuomet pakanka pagalvoti apie medžiagą, ir ji atsiranda, mus, bažnyčios puošėjas, nuolat lydi. Stebuklingos yra lelijos, kurias skiname laukuose (!) prie Mitkiškių: daugumai būna sunku patikėti, kad tradicinės Šv. Petro ir Pauliaus atlaidų lelijos tikrai iš laukų, o ne iš gėlynų. Stebuklingos yra nasturtos, kurios, prieš pat šalnas parsineštos, po Marijos Rožančinės visą mėnesį žydi ir skleidžiasi niekaip nepamerktos, o pora oranžinių švieselių pasislėpusios akį džiugino iki Kalėdų.

Žiedai ir žolynai būna daugybės rankų palytėti. Raudonąjį šviestuvo ratą Sutvirtinimui jaunimas kasmet puošia patys. Baltajam - Pirmosios Komunijos - susibėga kas gali. Šiemet baltasis ratas žolynais atgijo Aistės ir Beno Santuokai, buvo kaip niekad gausus, todėl ir kalėdinio papuošimo "kasos" tokios ilgos ir sunkios, pasodrintos Sutuoktinių šventės šermukšniais.

Paprasta ir ne. Kalėdinis altoriaus papuošimas – visų metų mūsų parapijos šventės, iškilmės ir, be abejo, kasdienybė. Visas Dievo vaikų gyvenimas, toks koks yra, taip, kaip Viešpaties malonė duoda pamatyti ir pasidalinti. Begaliniai dėkojame už rasakilų debesis ir raudonėlių violetą, už hortenzijų šluotas ir visą lauką javų, už begalinio sodrumo jurginus, neįtikėtino ilgio burnočius, paslaptingojo liatrio lazdeles, dichondrų, ožekšnių ir nasturtų kasas, įspūdingo ilgio ir ne mažiau įspūdingo vardo pūstataurius, kibirų kibirus žydėjimo – visko neįmanoma išvardyti, kartu ir atskirai išvaikščiotus laukus ir visas tas akimirkas, kai džiaugsmas užplūsta: manytum, akiai susitikus žolyną, o iš tikrųjų - visada širdims.

Vievio bažnyčios puošėjų vardu – Virginija, Gražina ir Giedrė