Susikaupimo savaitgalis Trinapolyje: atgarsiai
Garbė Jėzui Kristui!
Trinapolio rekolekcijų namuose jaučiausi nuostabiai. Dėkoju Dievui, kad Jis mane vedė šiuo keliu. Visada žinojau, kad Dievas mane veda, tačiau rekolekcijose Dievą pažinau visai kitaip. Supratau, kaip stipriai Dievas mus myli, tiesia mums kiekvienam gyvenimo kelią, gyvenimo išbandymus, džiaugsmą, nerimą - viską kartu. Ir viskas iš meilės. Nuostabu, ką patyriau. Niekada to nepamiršiu, jau dabar laukiu su nekantrumu, kada galėsiu pakartoti tą kelionę. Aš tikiu: Dievas mane myli. Jis myli mus visus, kokie bebūtume. Meldžiausi ir prašiau, kad Dievas pasidalintų su manim ta meile, kad galėčiau tą meilę perduoti visiems, kuriuos sutiksiu šiame gyvenime.
Šlovė Viešpačiui!
Lijana B., 2023
- - -
Kaskart važiuodama į rekolekcijas žinau, kad turėtų būti ypatingos, bet kiekvieną kartą gaunu daugiau negu tikiuosi. Jau pati pradžia buvo įdomi: vienas žmogus pasidalino, kad jo bendrakeleivis buvo žiauriai viskuo pasipiktinęs, priešiškai nusiteikęs ir tik progai pasitaikius žada išvažiuoti namo. Na, man pastarasis tapo ypatingai įdomus, o Dievas turi gerą humoro jausmą, tad dar vis išnirdavo prieš akis. Jau pirmą dieną įvyko kažkas nepaprasto, nes tas žmogus praklūpėjo visą adoraciją. Tai matant ašaros negali netekėti.
Kitas "sutapimas": išvargusi galvoju, kaip pamiegosiu, o Dievas siunčia žmogų, kuriam labai reikia pagalbos, pašnekovo, klausytojo. Kad jau pusė dviejų nakties pastebėjau tik tada, kai grįžo kambariokė, ir suvokiau, jog tai mažas stebuklas: juk kitaip mūsų pokalbis net nebūtų įvykęs. Dievas taip veikia: pamačiau, kad kitą dieną tam žmogui jau daug geriau, kaip ir man būna po nelengvos išpažinties. Kai negaliu sudėlioti minčių ir sakinių, staiga per užtarėją prakalba Jėzus, vieną kartą, kitą... Sunku tuo patikėti, bet kokia laimė išgirsti tai, ką žino tik Jėzus ir gal artimiausi, bet tikrai negali žinoti užtarėjas. Pasipila malonės ašarų liūtis. Daug reiškia, kai paskatinus nueiti užtarimo maldos bendruomenės narį, paskui išgirsti už nugaros jo kūkčiojimą ir dar klausimą, gal turiu nosinę, o pamačius, kad buvęs priešiškas žmogus paskutinėmis minutėmis nutaria nueiti išpažinties, nebelieka ką pridurti, tai tarsi vyšnia ant torto:).
Ačiū Dievui už viską: už nuostabius kunigus, žmones, patirtis. Jaučiu kad mano sieloje vėl skleidžiasi pumpurai, žiedai ir atsiranda daug, daug spalvų po užsitęsusios pilkumos. Ačiū Dievui!
Kristina R., 2023
- - -
Per kalnus - į save - Dievo link.
Tokį pavadinimą daviau šioms rekolekcijoms. Dvasinių mokymų metu labai atliepė kunigo Aldono palyginimas: "Kai eini į kalnus, tavo tikslas yra viršukalnė, kai eini tikėjimo keliu, tikslas - susitikimas su Dievu". Tad kalną palyginau su Dievo artumo vieta ir kopimą į jį - kaip savo tikėjimo kelią su visais iššūkiais, išbandymais, sunkumais, savęs ir savo ribų peržengimais, susitaikymo, atleidimo, bendrystės patirtimis.
Kopimas ne visada būna lengvas ir paprastas. Yra tame kopime ir baimės, ir apleidimo jausmo. Rekolekcijų metu supratau, kad įveikti reikia ne kalną, įveikti reikia save. Tam reikalinga ne tik fizinė, bet ir dvasinė įkrova. Malda, Dievo Žodžio klausymas. Ir nesustoti, jei nepavyksta įkopti - pradėti iš naujo. Pakilti su naujais pasiryžimais keistis, tobulėti, judėti Dievo link ir toliau keliauti kartu su Juo.
Norėtųsi išlaikyti rekolekcijų dvasią ir savo kasdienybėje.
Daiva D., 2023
- - -
Dievas yra didis!
Važiavau su intencija, kad vis dar norėčiau norėti labiau ieškoti, suprasti, pajusti Dievą. Būna taip: myliu Viešpatį, bet atrodo, kad nepakankamai, todėl kartais susipainioju savo jausmuose. Tada bandau rasti priežastį, atsakymą, norą suprasti - kodėl?
Šį kartą rekolekcijose buvo daug juoko, bendrystės, šurmulio, mąstymo, džiaugsmo ir ašarų.
Manau, kad buvo to, ko Viešpats norėjo man ir kiekvienam iš mūsų, pagal poreikį. Grįžau nurimus ir mylėdama Dievą taip, kaip moku.
Gerai, kad turiu tokią bendruomenę, kurioje jaučiuosi savimi:). Ačiū už tą trumpą, bet man brangų laiką kartu su jumis ir Viešpačiu!
Virginija V., 2023
- - -
Noriu padėkoti už rekolekcijas ir pasidžiaugti Dievo begaline didybe ir begaliniu atidumu kiekvienam žmogui. Esu daugybę kartų dalyvavus įvairiose rekolekcijose ir žinau, kad kiekvieną kartą Jis būna paruošęs man Dovanų. Bet šį kartą važiavau nieko nenorėdama ir nesitikėdama. Kadangi esu nauja bendruomenės narė, galvojau, kad man tiesiog reikia dalyvauti, kad labiau pažinčiau bendruomenę. Kuo labiau artėjo rekolekcijos, tuo labiau nenorėjau. Važiavau į Trinapolį vėluodama, baimindamasi, kad bus virš septyniasdešimt žmonių, o aš troškau tiesiog pabūti viena ir pailsėti. Įvažiavimo vartai buvo uždaryti, norėjau sprukti namo, bet sąžinė neleido, nes buvau užsirezervavus nakvynės vietą ir maistą.
Paskambinau namų šeimininkei ir, didingai atsidarius vartams, įvažiavau į vidų, jau žinodama, kad kelio atgal nėra. Ir ką gi - vos įėjus, ištirpo visos baimės ir visos abejonės. Rekolekcijos nuo pat pirmos akimirkos panardino į Kairos, padovanojo nuostabų bendrystės laiką su Dievu ir su žmonėmis. Labai patiko tėvo Aldono mokymai, jo humoras, jo atvirumas ir nuolankumas. Patyriau daug meilės iš žmonių, su kuriais susėsdavom prie stalo, ar su moterimis, su kuriomis gyvenome viename kambary. Patyriau neapsakomą Dievo Didybę ir Gailestingumą per adoraciją ir Atgailos sakramentą. Absoliučiai netikėtai įvyko vienas stebuklas: atsirišo vienas labai sunkus santykis, kankinęs jau virš dvidešimt metų. Visiškai netikėtai tas žmogus man parašė, ir tarp mūsų nebeliko skausmo.
Man dar reikia laiko, kad galėčiau viską suvirškinti, bet esu be galo dėkinga kun. Povilui, jo pagalbininkams ir kiekvienam asmeniui, kuris dalyvavo, kuris išdrįso atvykti, šypsojosi ar liejo ašaras, paliestas Jo Gailestingumo. Ir ačiū Mažajam Princui, nes jis man priminė apie mažų žingsnelių meną.
Dovilė G., 2023
- - -
Rekolekcijose buvome antrą kartą. Kaip visada, prieš važiuojant užklupo išbandymai: pykomės su vaikais, degalinėje siurbiant automobilį palikome vaiko kėdutę. Tačiau atvažiavus ir įžengus per duris, o dar gavus raktą nuo to paties kambario, kuriame gyvenome pernai, viskas dingo. Tiesiog padėjom telefonus, padėjom savo mintis, rūpesčius ir visą išorinį pasaulį palikom už tų durų. Gera žinoti ir jausti, kad būsim čia, su tais žmonėmis, kurie mums tikrai yra artimi. Kaip malonu apsikabinti tikėjimo brolį ar sesę žinant, kad jie ne iš reikalo tai daro, o todėl, kad iš tiesų supranta mus, o mes - juos.
Pačiose rekolekcijose dalyvavome nieko nesitikėdami, tačiau norėjome atsinaujinti. Labiausiai laukėme adoracijos giesmių, šlovinimo giesmių ir užtarimo grupelių. Mus giesmės "ištaško" tiesiogine to žodžio prasme. Tėvo Aldono mokymai, kaip ir praėjusiais metais, buvo nuostabiai linksmi iki ašarų, bet paliečiantys vidų ir duodantys peno apmąstymams, taip pat labai paprastai įsisavinami, nes tėvas Aldonas moka nepaprastus dalykus paaiškinti paprastai.
Dėkojame organizatoriams už puikų renginį. Jau laukiame kitų metų, nes rekolekcijos labai suartina, leidžia atrasti naujų tikėjimo draugų ir žengti į naujus metus su atsinaujinusia širdimi.
Aistė ir Benas L., 2023
- - -
Garbė Jėzui Kristui!
Kai pirmą kartą važiavau į rekolekcijas, važiavau į nežinią. Šis, antrasis kartas, buvo kitoks. Važiavau žinodama, kas manęs laukia. Bet lūkesčių neturėjau, tik nerimstančią, ieškančią širdį.
Ieškau Tavęs, mano Viešpatie. Ieškau, randu... ir vėl pametu. Tiksliau, pati pasimetu. Noriu būti Tavo artumoje, bet esu silpna. Gal negaliu paleisti to, kas neleidžia mylėti vien Tave? O gal Tu leidi taip mylėti, kad suprasčiau kokia nuostabi yra meilė? Man kyla daugybė klausimų...
Ir tada išgirstu: "Stabtelėk, ir tik tada surasi gyvenimo prasmę. Apsidairyk, ir pamatysi kokia didžiulė Dievo malonė yra virš tavęs". Ji supa mane, mus visus. Negaliu atitraukti akių nuo Švenčiausiojo. Kaip gera Jį garbinti adoracijoje. Kiek aplink meilės, džiaugsmo, atrodo, visa tai galima semti rankomis... Ir begalinis Dievo gailestingumas.
Per mokymą kunigo ištarti žodžiai: "Nesmerk savęs nusidėjęs. Neteisink, bet ir nesmerk", suteikia drąsos atiduoti Viešpačiui kamuojantį nerimą. Atidaviau. Ir švenčiau sutaikinimą su Dievu. Ir su savimi.
Dėkojau Dievui. Žvelgiau į Švenčiausiąjį ir dėkojau. Tada išgirdau klausimą: "Ar galima sakyti, kad kryžius gražus?" Taip, jis gražus. Juk tokį jį padarė Tas, kuris už mus atidavė gyvybę. Jo auka, Jo meilė, Jo gailestingumas.
Kitą dieną pamačiau kitą kryžių. Tokį pat gražų, tik ne žmogaus rankų padarytą, o Kūrėjo sukurtą, užaugintą medį. Akys žvelgė į Nukryžiuotąjį, kuri prikalė žmogus. Bet medis buvo gyvas. Šventas Kryžiaus medis. Ieškojau šito medžio, bet pati nebūčiau radusi. Man jį parodė draugiškos rankos, apkabinusios ir sustabdžiusios. Kiek daug gali duoti žmogaus apkabinimas. Kiek daug gali gauti, kai tave apkabina mylinčios rankos: juk tomis rankomis apkabina Dievas.
Kunigas sakė, kad rekolekcijos yra sielos poilsis. Mano siela iš tiesų ilsėjosi. Ilsėjosi Dvasios glėby. Saugi ir mylima. Dėkoju Dievui ir kiekvienam, kuris dalinosi su manimi šiuo džiaugsmu, džiaugsmu Viešpatyje.
Danguolė G., 2023
- - -
Atvykau į rekolekcijas patirdamas dvasinę dykumą. Rekolekcijų vedėjas kun. Aldonas Gudaitis vieno iš mokymų metu skyrė užduotį apmąstyti, kas man yra Viešpats ir ką apie Jį galėčiau pasakoti dešimties minučių interviu.
Išėjau vienas pasivaikščioti į mišką ir mąsčiau, ką gi tas dešimt minučių pasakočiau. Atrodė per ilgai ir per sunku. Eidamas mačiau mišką, krūmus, tekantį upelį, girdėjau čiulbant paukščius, kažkur tolėliau kalbant žmones. Ir viskas. Nebežinojau, ką daugiau galėčiau pasakyti. Staiga mintys pasuko kitur. Tarkim, eidamas galiu užkliūti už šakos ir pargriūti, o pargriuvęs pamatyti kirmelytę ir išsigandęs ją sutraiškyti. Galvojau apie tai, kad net sutraiškiusį kirmėlaitę Dievas mane taip myli, jog leidžia atsikelti ir eiti toliau.
Eidamas sutikau tris tikėjimo brolius, prasilenkėme, o netrukus vėl susitikome. Šmaikščiai persimetėme frazėmis, kas ką persekioja, o susitikus trečią kartą nutarėme toliau žingsniuoti drauge. Pradėjau jiems dėstyti savo mintis - apie paukščių grožį, upelį, medžius, dangų, na ir apie tą kirmelaitę, jeigu būčiau pargriuvęs.
Tolėliau pamačiau krūmą. "Šitas krūmas galėtų būti mums užuovėja", - ėmiau fantazuoti. Paskui mostelėjau ranką į medį ir pusiau juokais tarstelėjau, kad "šitame medyje tikrai gali gyventi Dievas". Visi nusijuokė, bet pakėlęs akis matau, kad tikrai Dievas tame medyje yra. Šūktelėjęs sustabdžiau brolius, pakėliau rankas į viršų, ir sakau: "Dievas tame medyje tikrai yra!" Jie sugrįžo, ir tikrai: to medžio forma yra kaip kryžiaus, o jame yra prikaltas išdrožinėtas Jėzus.
Beeinant toliau staiga pajutau smūgį į galvą. Iš pradžių net nesupratau, kas nutiko, bet tai buvo didelė sniego gniūžtė. Atsisukau - jokio žmogaus. Paaiškėjo, kad sniegas nuo medžio nukrito. Mąsčiau, kas čia įvyko - ėjom keturiese vienas šalia kito, bet sniegas nukrito būtent ant manęs. Pamaniau, kad Dievas man taip įspyrė į užpakalį.
Grįžus į rekolekcijų namus vyko Švenčiausiojo Sakramento adoracija. Žiūrėdamas į Švenčiausiąjį mačiau tarsi širdelę. Eidamas išpažinties monstranciją pamačiau iš arčiau ir pastebėjau, kad Ostija, kaip įprastai, apskrita. Grįžęs į suolą meldžiausi ir vėl mačiau širdelę. Priekyje meldėsi Kristina. Paklausiau, ką mato ji. "Ką aš matau? Aišku, kad širdelę matau!" Pasibaigus adoracijai, pasiteiravau, ką matė kiti. Vienas atsakė: "Šviesą", kitas matė bendrą vaizdą ir t. t. O aš papasakojau, kad širdelę mačiau. Keista buvo, kad žiūrėdami į tą patį kiekvienas matėme skirtingai.
Nusifotografavau monstranciją su Švenčiausiuoju. Nuotraukoje mačiau lašą, lašo formą. Susimąsčiau, ką tai galėtų reikšti. Kiek vėliau tą patį vakarą su Kristina vėl kalbėjomės apie širdelę. Sakau: "Kaip keista, kad mes matėme širdelę, o kiti nematė. Įsivaizduoji, kaip mus Dievas myli? Net parodo, kad: "Aš jus myliu! Nerijau ir Kriste, myliu jus!" O lašelis yra už mus paaukotas Jėzaus Kraujas, už mus išlietas! Kriste, įsivaizduoji koks tai yra džiaugsmas?!"
Vėliau vakare, apmąstydamas praėjusią dieną, supratau, kad per tą nukritusią sniego gniūžtę Dievas man labai aiškiai priminė, jog Jis tikrai yra, ir Jis tikrai yra gyvas. Dėl savo apsileidimo išgyvenau dvasinę dykumą. Po šių rekolekcijų dykuma dingo.
Garbė Jėzui Kristui!
Nerijus Ž., 2023
- - -
Bendruomenės susikaupimo savaitgalyje ypač laukiu šeštadienio vakaro kino. Mėgstu nežinoti, kokį filmą žiūrėsime. Patinka, kada, kaip maži vaikai, niekaip negalime išsirinkti. Šiųmetis žiūrėtasis, "Mažasis Princas", atgaivino stiprią pirmojo karto patirtį, kuomet istoriją apie draugystę stebėjau kino teatre su jau suaugusiu sūnumi, ir švelniai priminė, kad aš irgi galiu (ir net moku) svajoti.
Sekmadienio rytą stoviniavau koridoriuje ir klausiausi iš valgomojo sklindančio klegesio - džiaugsmingos Tikėjimo bičiulių užstalės. Fiziškai buvau tolokai, bet vėl jaučiau tą keistą švelnumą ir labai aiškiai patyriau, kad mes turim galią paversti vieni kitus žydinčiais medžiais.
Į užrašų sąsiuvinį ir į širdį įsirašė: "Meilė gyvena iš susitaikinimo ir gailestingumo" (sakinys iš mokymo) ir "Vaikų kraujas ir kūnas bendri" (Jėzaus dovana maldoje). Ačiū!
Giedrė T., 2023