Gyvenimas Jėzui

Išgirdau klausimą, ar galėčiau kažką keisti gyvenime dėl tikėjimo, dėl Jėzaus? Bandžiau, ir ta patirtis man labai brangi.

Nuveikti kažką labai reikšminga nepavyko, tad norėjau bent menką kokį talentą užsidirbti Viešpaties akyse. Nusprendžiau dirbti slaugos ligoninėje. Tą darbą atsiminsiu kaip sunkiausią, bet kartu ir nuostabiausią, nes jame sutikau kaip niekad daug puikių žmonių, patyriau begalę meilės ir liko daugybė džiugių atsiminimų. Manau, kad tik Dievas duoda stiprybės ir meilės ten dirbantiems žmonėms, nesvarbu, tikintys jie ar ne, nes, nepaisant didelio krūvio ten jautiesi labai gerai ir negali suprasti, kodėl. Tie žmonės tiesiog švyti ir myli.

Vienas tokių žmonių (susidraugavau su juo) buvo jaunas slaugytojas, atvykęs į Lietuvą iš Indijos. Su juo susijusi istorija, kurią noriu papasakot.

Gulėjo mūsų skyriuje labai sunki ligonė, su didžiulėmis pragulomis. Jos kančias tikriausiai galima sulyginti su Lozoriaus kančiomis, nes Lozoriaus votis šunys laižydavo, o čia pūliai tekėjo iš kiekvienos žaizdos, ir kvapas buvo tiesiog siaubingas. Vilties jai išgyti buvo gal vienas procentas, bet, nepaisant visko, tas gerasis slaugytojas tvarstė moters žaizdas, kasdien užtrukdavo maždaug po valandą ir kviesdavo mane jam padėti. Aš jį drąsinau, kad nenuleistų rankų, o jis sakydavo: "Žinai, Krista (labai patikdavo, kad jis mane taip vadino), aš ją tvarstau tvarstau, o jinai turbūt galvoja: "Leisk tu man ramiai numirti".

Ir štai vieną dieną indas slaugytojas nusprendžia išeiti iš darbo. Aš jam ir sakau: "Kai tu išeisi, ši močiutė turbūt numirs..." Močiutė ramiai iškeliavo paskutinę jaunuolio darbo dieną mūsų skyriuje... Išlydėjo ją, ir išėjo.

O man Dievas ten irgi buvo paruošęs staigmenų: ir Covidiniam skyriuje padirbėti, ir su niežų protrūkiu pakovoti, ir su demencija iš arčiau susipažinti. Bet esu labai dėkinga Dievui už visą patirtį ir tuos nuostabius žmones, kuriuos ten sutikau: ir darbuotojus, ir svečius.

Kristina, 2022