Bendruomenės savaitgalis. Atgarsiai

Garbė Jėzui Kristui!

Po ilgo nebuvimo Bendruomenės renginiuose man buvo labai nedrąsu sugrįžti... Vaizduotė kūrė labai liūdnus vaizdus, kad gal nereikalinga, kad nepritapsiu prie jau gan stipraus branduoliuko. (Beje sekmadienį per Giedrės mokymą man buvo paaiškinta, kodėl taip vyksta ir kaip su tuo kovoti.) Bet jau parapijos namų kieme buvau sutikta šiltomis šypsenomis, ir visos baimės išgaravo.

Penktadienio vakaras buvo nuostabus. Kantičkų giedojimas adoruojant - tai kažkas nepaprastai įspūdingo. Daug stiprių vyriškų balsų (ir moteriškų), giesmės tiesiog liejosi, per kūną bėgo šiurpuliukai... Vakaras prie laužo su dainom ir daug daug juoko. Tiek gerų įspūdžių, kad grįžus namo ilgai negalėjau užmigti.

Šeštadienį mokymas, vėliavų kūrimas. Po lektorės mokymo buvo patarta pamąstyti, kokios vėliavos norėčiau, mane taip Viešpats kalbino, kad iškart žinojau, ko noriu. Visą mano tikėjimo kelią mane stiprina Viltis. Lektorei papasakojus apie inkarą, kokią jis reikšmę turi tikinčiojo gyvenime, taip pat - kad inkaras simbolizuoja Viltį, supratau: piešiu inkarą. Žalią inkarą piešiau šiaip, nes tiko prie geltonos spalvos, paskui, kalbantis su kunigu Povilu, jis sako: “Mačiau, žalią inkarą piešėt”, ir sukilo prisiminimai, kad žalia spalva taip pat simbolizuoja viltį. Dar įdomu, kad aš šiame Bendruomenės savaitgalyje  priklausiau “Vilties” grupelei. Šeštadienio vakaras buvo linksmas ir taip pat nuostabus. Laiminga, bet gerąja prasme pavargus, užmigau kaip kūdikis.

Sekmadienis... Didžiausią įspūdį paliko Giedrės mokymas, šv. Mišių šventimas, adoracija ir šlovinimas. Gaudžiau kiekvieną Giedrės žodį, tokios jos dar niekad nemačiau. Mokymas lietė iki širdies gelmių. Klausiau ir negalėjau atsiklausyti. Anksčiau, kaip jai prisipažinau, jos mokymuose man taip nebuvo. Beje, mokyme vis girdėjau “viltis, viltis...”

Likus mėnesiui iki savaitgalio verkiau ir guodžiausi kunigui Povilui, kad pamiršau, kas yra džiaugsmas. Tai čia to džiaugsmo gavau su kaupu, tryško per kraštus. Atradau kai kuriuos žmones, kurie atrodė rimti ir tolimi, kitokius. Linksmus ir džiaugsmingus, su geru humoro jausmu. Dėkoju Dievui ir tiems žmonėms, kurie nenuleidžia rankų ir daro viską, kad mūsų džiaugsmui nieko netrūktų. Jūs mano širdis, jūs mano lobis.

Kristina R., 2022

Garbė Jėzui Kristui!

Kiekvienas iš mūsų turime tai, ką labiausiai branginame. Vienam – tai šeima, kitam – galbūt mieli prisiminimai. Tai, kas gyva mūsų širdyje. Visa tai yra mūsų turtas. Labai brangus turtas. Galbūt jį kaupėm daugelį metų, o gal netikėtai radom. Kaip lobį. Aš taip pat radau tokį lobį. Man tai yra susiję su Dievo pažinimu, su vieta, kurioje gavau galimybę priartėti prie Dievo, su žmonėmis, kurie padėjo jį pažinti ir pamilti. Mąsčiau apie tai. Mąsčiau apie lobį, kuris yra mano. Bet Evangelija man kalbėjo, kad lobis gali būti ne vien tik mano... Po poros dienų gavau kvietimą į Bendruomenės savaitgalį. "Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis" (Lk 12, 34). Tai ir buvo atsakymas man – tikrasis lobis yra tai, kuo mes dalinamės.

Anksčiau net nebūčiau pagalvojusi, kad mano troškimas turėti šlovinimo vėliavą gali tapti lobiu, kuriuo galėsiu pasidalinti su kitais. Šis troškimas, gimęs per Sekmines, uždegė širdį dabar, matant visas tas vėliavas, liepsnojančias žmonių meile Dievui. Vėliavas, prie kurių prisilietė visų mūsų širdys ir rankos. Ir ne vien tik vėliavos... Lobio paieškos ir mokymai, giesmės bažnytėlėje, dainos prie laužo. O jau šokiai! Visa tai buvo taip nuostabu. Dievo palaimintas savaitgalis.

Tikriausiai dar niekada gyvenime neturėjau tiek džiaugsmo, tiek nesijuokiau, kaip tada (išskyrus baidarių žygį). Dėkoju Viešpačiui už Jo meilę, už malonę džiaugtis bendryste, dėkoju už žmones, kurie džiaugėsi kartu su manimi. Ir labai labai dėkoju už tai, kad per šventąsias Mišias galėjau skaityti Dievo žodį.

Danguolė G., 2022

Dėl dalyvavimo Bendruomenės savaitgalyje abejonių nebuvo, nes žinojau, kad bus gerai. Mano vyras artėjant savaitgaliui irgi sakė, jog išsineš gerų emocijų geram pusmečiui. Ir šį kartą Viešpats taip sudėliojo, kad dalyvavo visa mano šeima... O juk su vyro darbu tas beveik neįmanoma.

Patiko viskas, juk neturėjom nė minutėlės net ant žolytės pagulėti, veiklos vijo viena kitą. Linksmiausia dalis, po kurios kitą dieną skaudėjo ne kojos, o žandai, buvo šokiai! Tiek juoko ir laimės! Šoko visi, maži ir dideli, ir visi plačiausiom šypsenom...

Kalbant apie dvasinį patyrimą, Viešpats toks maloningas, jog kaip tik tomis dienomis buvo kuriamos šeimos vėliavos. Taigi, Bendruomenės apsuptyje bei šalia esant mano šeimai, visą savo meilę Viešpačiui galėjau perteikti kuriant mano šeimos vėliavą. Tai be galo brangus patyrimas, kurį turbūt sunku perteikti žodžiais... Kulminacija tapo adoracija, kai pilna patalpa buvo pripildyta Šventosios Dvasios, kuri tiesiog skverbėsi į visus sielos plyšius...

Ačiū Viešpačiui už Jo begalines malones, už tuos žmones, kurie buvo kartu ir kurie organizavo veiklas. Telaimina juos Dievas. Šlovė Viešpačiui!

Liudmila V., 2022

Kaip gražiai sako poetas eilėraštyje apie rugpjūtį, "keistas šis metas, nervų šis laikas". Nebuvo skirta pailsėti Bendruomenės savaitgalyje, bent jau ne taip, ką vadinu poilsiu. Net adoracijoje, Jėzaus akivaizdoje užgriuvau save visu savo minčių svoriu. Tačiau Dievas leidžia tokias akimirkas, visas akimirkas.

Supratau, kad Bendruomenės savaitgalis duotas ne tik kaip įvykis laike, kurį galėsiu atsiminti - vieną ar kitą akimirką, skausmingą ar džiugią, bet kaip tikrovė gyvenimo, kuris tęsiasi, mokantis priimti Dievo valią.

Nė vieno kelionė nėra visada lengva, be to, skirtingu metu kiekvienas keliaujame skirtingą etapą, o sunkumuose skirtingai pavyksta šypsotis arba ne. Todėl nepaprastai brangu būti greta žmonių, kurių širdys yra / nori būti atviros Dievui: vadinasi, ir žmogui. Jaučiausi priimta tokia, kokia buvau.

Labai įsiminė žalio žalumo varlė tvenkinuke (prie varlės gal labiau tinka žodis "prūdas"), vaikų pilnas karutis ir tėviškai rūpestingai stiprios linksmuolio Beno rankos,  rūpestis visų visais (kaip kaskart) ir... malda su vyru bažnytėlės šventoriuje prieš pat protmūšį. Tai buvo asmeninė, "į programą neįtraukta" savaitgalio dalis, bet jos nebūtų buvę be Bendruomenės ir be Bendruomenės savaitgalio.

Dėkoju visiems už Tikėjimo bendrystę, o sau linkiu išmokti (nenustoti mokytis) duoti Dievui laiko.

Giedrė T., 2022