Bendruomenės susikaupimo savaitgalis

Šiose rekolekcijose buvau apkabinta begaliniu Viešpaties gailestingumu. Jutau Jo gerumą, Jo palaikymą, Jo globą. Ypač įsiminė adoracija, šlovinimo giesmės. Nuostabios rekolekcijos su labai šaunia bendruomene.

Vaida S., 2022

Garbė Jėzui Kristui!

Šitas šeštadienis man buvo įspūdingas: mokymai, mąstymo praktinė veikla, kad turiu daug baimės, kurią reikia pripažinti. Švenčiausiojo Sakramento adoracija, jaunimo giedojimas. Net buvau Išpažinties. Visa aplinka buvo rami, graži. Ačiū.

Natalija M., 2022

Atvažiavusi į rekolekcijas nesijaučiau labai drąsiai, turėjau jauduliukų ir baimės - kaip viskas praeis ir kaip reikės dalintis (liudyti). Per pirmą mokymą sužinojau, kad kalbama bus apie baimes. Tema ir man, ir, manau, ne tik man labai aktuali. Per mąstymą pasakiau Dievui, kad viską atiduodu į Jo rankas ir leisiuosi būti vedama. Begeriant kavą su vyru, prie mūsų priėjo viena sesuo ir stipriai mane apkabino. Ilgai nepaleido iš savo glėbio ir švelniu balsu kalbėdama tarsi įliejo man ramybės, šilumos iš aukščiau.

Supratau, kad Dievas yra šalia. Per adoraciją pirmą kartą be baimės laukiau Išpažinties ir užtarimo maldos. Per užtarimą supratau, kad Dievas visiškai neišgydys mano skauduliukų: Jis nori, kad šioje vietoje dar augčiau, ir Jo valia nebūtinai sutampa su mano. Suprantu, kad Jis yra šalia: ne visuomet matomas, bet stipriai mus laikantis ir traukiantis iš mūsų baimių, nuodėmių, kitų negandų taip, kaip pavaizduota paveikslėlyje, kurį gavome per mokymus, kur žvejai laivelyje traukia tinklu žuvis. Sudėliojau sau taip, kad laivas - mūsų bendruomenė, žvejai - mes patys, o žuvys - tai mūsų nuodėmės, baimės ir vargai. O Dievas mus visus laiko apkabinęs.

Šiose rekolekcijose gavau daug meilės, šilumos, apkabinimų ir šiltų žvilgsnių. Nenoriu viso to, ką gavau, užlaikyti sau, savyje, ir jau žinau, su kuo ir kur visu tuo pasidalinsiu. Šlovė Viešpačiui!

Danuta J., 2022

Šios rekolekcijos man buvo bendrystės gėris, sielos atgaiva ir kūno (nenukristi per užtarimo maldą) bei balso stygų (daug šlovinimo) išbandymas. Taip pat gera mėginti pabūti su savimi tyloje, mokytis to ir pajausti tą gėrį. Štai į kokį vienintelį sakinį telpa viso to gėrio apibendrinimas: begalinė Viešpaties Meilė mums leidžia nurimti ir tuo mėgautis. Šlovė Viešpačiui!

Benas L., 2022

Garbė Jėzui Kristui!

Rekolekcijos baigėsi. Nemaniau, kad joms dar nesibaigus, aš jų pasiilgsiu. Dėkoju Dievui už šią dovaną, už žmones, kurie buvo šalia, kurie vedė ir palaikė. Manęs klausė, ką išsivežu namo. Atsakiau, kad viską, kas tik gali tilpti širdy. Širdis pilna jausmų, kurie nori ištrūkti, nori būti girdimi, nori būti matomi.

Man tai pirmosios rekolekcijos. Važiavau į nežinią. Mačiau žmonių džiaugsmą, bet nežinojau, kas jį sukelia. Jaučiau tikėjimą ir laukiau. Laukiau to, kas laukia manęs, ir sulaukiau. Per Švenčiausiojo Sakramento adoraciją, šlovinant Viešpatį, mano širdis ėmė gyventi tuo, kuo gyveno tie žmonės, žmonės, nešiojantys savo širdyje Jėzų.

Kitos dienos mokymas labai palietė mano širdį. Baimės. Baimės, kurios neleidžia ramiai gyventi, kurios neleidžia laisvai kvėpuoti. Mąstymo metu atėjo supratimas ir tvirtas pasiryžimas jas atiduoti Dievui. Taip ir padariau. Kunigas sakė: švęskitSutaikinimo sakramentą. Iš tikrųjų švenčiau, kai savo baimes atidaviau Jėzui per Išpažintį. Po Išpažinties atsidaviau į maloningas Viešpaties rankas, prašydama užtarimo maldos. Maldos, kuri gydo, kuri apvalo, kuri kelia aukštyn ir neša link Viešpaties. Neša Jo artumon. Jautiesi taip, tarsi Jėzus apkabina ir glaudžia prie savo širdies, gailestingos ir mylinčios. Širdies, kurioje užtenka vietos visiems. Tiesiog reikia drąsos. Drąsos liudyti Viešpaties meilę ir drąsos ją priimti.

Danguolė G., 2022

Garbė Jėzui Kristui!

Rekolekcijose dalyvauju pirmą kartą. Esu be galo laiminga. Dėkoju už nuostabias rekolekcijas ir laiką, praleistą su Dievu. Atsiribojau nuo buities, kasdienybės, rūpesčių. Tokioje ramybėje buvimas arčiau Dievo - tai Dievo dovana.

Mano linkėjimai ir patarimai kiekvienam tikinčiam žmogui: žodžiais to neatpasakosi, tai turi patirti, pajausti kiekvienas asmeniškai. Kaip minėjo kunigas Aldonas Gudaitis, nenusiminkite, jeigu nepajusite Dievo prisilietimo, apsireiškimo, matyt, dar ne laikas.

Tikriausiai aš esu iš tų žmonių, kuriems dar ne laikas. Dabar žinau, kad neskubėdama ruošiuosi kitam susitikimui su Dievu ir kitą kartą tam skirsiu ilgesnį laiką, visas tris dienas.

Irena K., 2022

Garbė Jėzui Kristui!

Ačiū Dievui, ilgai lauktas, truputį su baime - įvyks ar neįvyks, bendruomenės susikaupimo savaitgalis įvyko. Vyko mokymai, kurių tema - apie baimes ir jų atpažinimą. Ši tema labai aktuali daugumai iš mūsų, o ypač man šiuo metu. Sužinojusi temą, labai nustebau ir mąsčiau, ką Dievas yra man paruošęs per šias rekolekcijas. Mokymų metu supratau, jog labai svarbu yra pripažinti, kad turiu baimę, ją išgyvenu ir jaučiu.

Taip pat vyko ir Švenčiausiojo Sakramento adoracija. Turėjau baimę klūpėti arti Švenčiausiojo. Įprastai sėdžiu ar klūpiu suole, šone. O šįkart Viešpats mane kvietė arčiau savęs. Jausdama baimę ir nepatogumą išdrįsau prieiti ir atsiklaupti arčiau Jo. Taip man yra ir gyvenime - per sunkumus, nepatogumus, baimes, išbandymus Jis mane kviečia arčiau savęs. Būti arti Viešpaties buvo tikra Dievo malonė, o kartu įveikiau ir savo baimę būti arti.

Per mokymą kunigas kalbėjo apie Susitaikinimo su Viešpačiu šventimą. Mąsčiau, kaip jį reikėtų švęsti, ir gavau atsakymą. Išdrįsus nueiti Išpažinties, išpažinus savo nuodėmes, nuoskaudas, buvo taip gera! Jaučiausi išlaisvėjusi, nuplauta ir mylima. Per užtarimo maldą gavau dar daugiau ramybės ir pasitikėjimo savimi. Jaučiau didelį norą dėkoti ir švęsti savo susitaikymą su Viešpačiu. Tuomet ir supratau, kas yra šventimas. Šlovinau Viešpatį, giedojau iškėlusi rankas. Norėjosi rankose laikyti vėliavą, bet neturėjau, tačiau rankos tiesiog pačios kilo į visas puses. Gavau didelę Dievo malonę. Tai buvo tikras buvimas kartu su Viešpačiu.

Šlovė Viešpačiui už šį savaitgalį, išgyvenimus, gautas malones ir už viską. Visiems didelis ačiū!

Jūratė U., 2022

Garbė Jėzui Kristui!

Pirma, noriu padėkoti už gražų ir išskirtinį savaitgalį. Ačiū:) Antra, sunku viską išsakyti, kadangi tai buvo pirmas toks mano savaitgalis, su daugybe emocijų, žinių ir patyrimų.

Taip arti Dievo man dar neteko būti. Matyti, kaip bendruomenės nariai meldžiasi ir melstis pačiam, pajusti tą šiluma, dvasinę ramybę ir gerą nuotaiką. Aišku buvo ir baimių, nežinomybės: kas bus, kaip ir kada. Adoracijos metu Kristų įsivaizdavau sėdintį priešais mus, besišypsantį ir visus laiminantį. Gal tai nebuvo mano įsivaizdavimas, o tiesa ir tikrovė, tačiau tam suvokti reikia laiko. Buvo iškilusių ir abejonių, klausimų: ką aš čia darau, bet su Dievo meile ir pagalba viskas išsisklaidė, nes supratau, kad Jis taip nori ir veda šiuo keliu. Kaip per mokymus pasakė kunigas Aldonas, Dievas mus mato ir veikia ne tik kaip bendruomenę, bet kaip ir atskirą asmenybę.

Po savaitgalio aš supratau, kad mano tikėjimas buvo labai paviršutiniškas, ir dabar jis sustiprėjo, jaučiuosi dvasiškai sustiprėjęs.

Iš techninės pusės, manau, viskas puikiai pavyko. Maistas skanus, gyvenimo sąlygos puikios, nuoširdus bendravimas.

Dar kartą nuoširdus Ačiū!

Rytis S., 2022

Įvyko! Labai lauktas susikaupimo savaitgalis buvo pripildytas begalinio džiaugsmo, tai net norisi jį pervadinti į džiaugsmingumo savaitgalį Viešpaties artumoje. Šiam laikui "vežiausi" intenciją: "Dieve, atverk mano širdį ir pripildyk ją savo Meile!" Per tą trumpą ir brangų laiką patyriau, kad norisi ne tik širdį, bet visą save atverti Viešpaties meilei. To ir prašiau žmonių, patarnaujančių užtarimo maldoje, ir Šventoji Dvasia tikrai pripildė savo meilės galybe. O kai jau širdis pripildyta, juk tuo norisi dalintis su kitais. Kokia buvo malonė, kai po Vakarinės, mąstymo maldoje, galėjau kaip Tėvas apkabinti ir dalintis meile su tais žmonėmis, kuriems, maniau, labiausia to reikia, kad ir kur šiuo metu būtų…

Kitos dienos rytą gavome mąstymą su paveikslėliu pagal Jn 21 ištrauką. Vėl tvirtas apkabinimas, žvilgsnis į stiprias Jėzaus rankas, kurios su tokia jėga kiekvieną kartą apglėbia, traukia, pakelia. Jėzus kartais labai tyliai ateina į mūsų gyvenimus, apkabina ir leidžia kitus apkabinti savo Meilėje.

Oksana S., 2022

Maniau, kad tikrai nerašysiu liudijimo. Grįžusi namo po rekolekcijų per dvidešimt minučių su visais susibariau, susierzinau be galo ir apsiverkiau, kad viską sugadinau... Apsitvarkiau, paskaičiau ir susiruošiau miegoti. Gavau žinutę - priminimą dėl liudijimo. Galvoju, ne man čia, aš viską sugadinau. Atsiguliau, vartausi ir niekaip negaliu užmigti. Miego noriu labai, bet lyg kas verstų iš lovos, tad neapsikentusi atsikėliau ir parašiau liudijimą. O tada užmigau. Keistas mano liudijimas, kažkoks pojūčių kratinys. Bet yra koks yra.

Vieno mokymo metu buvo skirta užduotis: po Išpažinties patirta gailestingumo ir meilės malone maldos metu pasidalinti su kitais žmonėmis. Pradėjau melstis. Mintyse vardinu žmones: ir tuos, su kuriais sunku, ir tuos, kuriuos labai myliu. Žmonių suskaičiavau daug. Ir protu pradėjau dalinti malonę, net kažkaip išsigandau, kad tik visiems užtektų. Ir tada supratau, tiesiog fiziškai pajutau, kad veriasi malonės krioklys. Neišsenkantis. Be pradžios ir be pabaigos. Neaprėpiamas. Kuo daugiau semi, tuo jis veržlesnis. Apima, apglėbia, veržiasi.

Viešpats taip laukia, kad galėtų dalinti meilę ir gailestingumą. Esu nepaprastai dėkinga už šią dovaną.

Garbė Viešpačiui!

Jūratė B., 2022

Dievas pakvietė mane į Trinapolio rekolekcijų namus, ir aš su atsidavimu Jam paklusau. Duris atvėrė neįtikėtino grožio ir į Dievo vaikų bendrystę kviečiantys namai. Nuvykau surasti Jį ten, kur Jis yra nematomas. Tačiau Dievas suskubo man apsireikšti: pastebėjau Jį žmonių akyse, mačiau širdimi. Pakviestas maldoje, Jis su džiaugsmu prisijungdavo prie bendrystės stalo pasigardžiuoti su visais koše, sriuba, pasidalinti duona. Jaučiau Jo artumą ir dvelksmą klausydamasi mokymų. Aukščiausiasis viskuo pasirūpino. Jis suteikė širdies nusiteikimą, gerą nuotaiką, Dievo vaiko žvilgsnį. Teliko atsipalaiduoti ir Juo skonėtis. Apsčiai buvo Dievo ir gerame ore. Tarsi žaisdama slėpynes pro langus smalsiai žvalgėsi saulė, ji glostė akis ir žaidė plaukuose.

Tai akimirkos, kai širdis, prisipildžiusi dieviškos meilės, geba mylėti ir apkabinti visą pasaulį. Garbindami ir šlovindami Dievą Švenčiausiajame Sakramente, pakylėtomis širdimis giedojome giesmes. Jis tuo metu gydė Atgailos ir Sutaikinimo sakramentu.

Tą patį vakarą po Adoracijos reikėjo grįžti namo. Buvo liūdna. Pamaniau, kodėl nepasikvietus Dievo vykti kartu, juk būtų šaunu. Džiaugsmingai važiuodami su Dievu namo, dalinomės savo įžvalgomis, Dievo paieška ir atradimais.

Palaiminga širdimi grįžau pas namiškius. Supratau,  kad Dievas įvykdė savo planą. Širdingai ačiū už bendrystę ir laiką, praleistą kartu.

Liubovė L., 2022

Visada norėdavau į rekolekcijas, bet labai bijodavau dalintis. Žinodama, kad pasidalijimas bus sekmadienį, išvykdavau anksčiau, kad tik nereikėtų kalbėti prieš kitus. Maniau, kad santykis su Dievu turi būti asmeninis. Vis dėlto šįkart išdrįsau pasilikti iki sekmadienio ir pasidaviau Dievo vedimui.

Suprasti, kas įvyko šiose rekolekcijose, padėjo mąstymas apie Nematomą Pagalbininką. Dievo nematau ir pradedu abejoti, ar tikrai Jis yra, ar tikrai mane myli. Reikia turėti drąsos ir pasitikėjimo sustoti kiekvienoj dienoj, skirti laiko susitikti su kitu žmogumi, ir tik tada pastebi, kad jis irgi Dievo vaikas, kad jis irgi nori išgirsti, kaip aš gyvenu.

Dievas kviečia mus skirtingai, ir niekas nenueis kelionės už mane. Atsivertimo kelias yra kiekvieną dieną. Turiu pamatyti kiekvieną dieną, kasdien sulaukti meilės ir padrąsinimo. Esu ne viena, todėl ir pati turiu dalintis Jėzaus šviesa, kuri yra manyje.

Kai viskas sekasi, lengva sakyti, kad myliu ir pasitikiu, bet tada nebūtinai pavyksta pamatyti Dievo vedimą: juk kartais net nesinori sustoti. Visai kitaip tamsoje: pamatau Jį per skausmą, per abejonę, pamatau Jį dar artimesnį. Tikėjimas sustiprėja kančioje.

Šios rekolekcijos mane išlaisvino. Supratau, kad visi mes esame kažkiek, kažkaip sužeisti, kiekvienas kažko bijom, ir jeigu aš nesidalinsiu, tai nebus tos bendruomenės. Jeigu tik viena tokia būčiau, tai viena rekolekcijose ir sėdėčiau. Jei kiti irgi važiuoja, tai irgi laukia pagalbos, ir pagelbsti vienas kitam. Jeigu aš su savo išgyvenimais slėpsiuosi nuo kitų, kitas irgi slėpsis, taip ir sėdėsim kiekvienas į savo krūmą sulindęs. Negaliu liudyti, kalbėti, jeigu nesidalinsiu su kitais. Kasdieninėje kelionėje su Jėzumi - norėdama Jį pažinti ir dar labiau pamilti, turiu eiti, nebijoti, sakyti kitiems, kad tikrai esu laiminga, esu mylima, kad tikrai pasitikiu Juo, ir be Jėzaus mano kelionė būtų be prasmės, be vilties, be nieko. Turiu dalintis.

Janina A., 2022

Kaskart vykdama į rekolekcijas kovoju su pagunda manyti, jog žinau, kaip bus, kad gal man šito nebereikia. Panašiai nutiko ir šį kartą: jau esu stojusi į akistatą su savo baimėmis, jas pripažinusi ir išpažinusi, tad teko klusnumu įveikti pagundą neatlikti užduočių.

Už klusnumą buvau apdovanota: Jėzus šmaikščiai ir subtiliai pokštavo su manimi, gerai žinomas Šventojo Rašto ištraukas pateikdamas taip, lyg būčiau jų nė neregėjusi. Pirmiausia sužinojau, kad Evangelijoje pagal Matą prie Jericho kelio sėdi du (!) neregiai, Jėzus juos abu pasišaukia, juos abu išgydo. Man tai buvo tarsi balzamas ant pavydo paliktos žaizdos, o fiziniu būdu malonę išgyvenau adoracijoje, kaip prie manęs ant kilimo atsiklaupė viena, paskui kita sesuo: kaip paaiškėjo iš pasidalijimų, tikrai neatsitiktinai.

Panašiai iki skausmo žinoma eilute tarsi pirmą kartą prabilo apaštalas Jonas: "Baimė bijo bausmės" (1 Jn 4, 18), ir suvokiau, kad tai, ką savyje vadinu baime, yra dėl nemeilės, iš nemeilės susigalvota bausmė. Klūpodama po kryžiumi, mylinčio Tėvo akivaizdoje patyriau, kaip baimė dyla, tirpsta, kol nebelieka, o jos vietą užima pasitikėjimas, kuris meilėje tarpsta labai gerai.

Nuostabu buvo matyti, kaip broliai ir seserys varžosi tarpusavio meilėje, skuba nurinkti stalus, plauti indus, nors tarnystės kaip ir išdalintos, ar kaip kitaip kuo labiau patarnauti. Dar nepamenu, kad rekolekcijose būtume tiek juokęsi. Ačiū Dievui, kad pavyksta įvaldyti šį stiproką dvasinį ginklą ir galime keliauti paprastai: per juokus į geresnę Bendruomenę.

Giedrė T., 2022

Štai jau 7-ąjį kartą grįžau iš to nuostabaus patyrimo – rekolekcijų. Laukiu jų kasmet ir labai branginu, nes jos mane stiprina. Šiemet iki paskutinės minutės nerimavau, kad tik jos įvyktų dėl pasaulinės Covid pandemijos. Nurimau tik peržengusi vienuolyno slenkstį.

Pamenu, prieš septynerius metus, kai vyresnioji dukra ruošėsi Pirmajai Komunijai, o mes, tėvai, lankėme specialius kursus, vedantieji pasakojo apie tas "nepaprastąsias rekolekcijas". Mes klausinėjome, ką reiškia šis sudėtingas žodis. Jie atsakydavo, kad "neįmanoma žodžiais paaiškinti, reikia pačiam jas patirti". Dabar jau suprantu, kodėl taip sakė. Nes kaskart rekolekcijos vis kitokios, ir tai priklauso ne tik nuo temos ir ją vedančio lektoriaus, nuo susirinkusių žmonių ar nuo tavo būsenos. Tačiau esminis dalykas išlieka: pirmąją dieną panyri, o paskutinę išnyri pripildytas Šventosios Dvasios.

Kartais išnyri su pasiryžimu pasikeisti ar radęs atsakymą į neraminusį klausimą. Kartais išsigryninęs svarbiausias gyvenimo vertybes ir susigrąžinęs vidinę ramybę, o kartais apnuoginęs savo vidines žaizdas, kurios buvo giliai užslėptos, bet privalo būti gydomos. Kartais parodęs kelią kitam žmogui ar tiesiog pailsėjęs nuo rutinos bei pripildytas jėgų ir džiaugsmo.

Neringa T., 2022