Advento kelias. Ketvirta savaitė
Ketvirta advento savaitė. Sekmadienis
Jonas Krikštytojas
Jėzus labai gerbia Joną Krikštytoją. Jis sako: “Tarp gimusių iš moterų nėra didesnio už Joną Krikštytoją” (Mt 11-11). Dievo pašauktas būti pranašu, Jonas pasiruošė atsiliepti į kvietimą. Atsidavimas tikslui reikalauja peržiūrėti prioritetus. Jonas tikriausiai norėjo būti laisvas nuo bet kokių įsipareigojimų, tik pasiruošti sklebti ateisiantį Mesiją. Jis norėjo, kad žmonės žinotų, jog prisiartino metas Mesijui pasirodyti.
Ateina metas peržiūrėti vertybes ir prioritetus. Suvokus, jog esame pašaukti naujam gyvenimui Kristuje, tenka svasrtyti, kokias aukas teks atlikti, kad pakeistume savo gyvenimą. Tikėtina, nebūsime kviečiami į kraštutinumus, kaip Jonas Krikštytojas, bet tenka pripažinti: jei ketiname būti ištikimi, gyvenimas turės pasikeisti.
Jonas Krikštytojas kviečia atgailauti – Lk 3, 1-6.
Jono Krikštytojo pasiuntiniai – Mt 11, 2-11.
Papuošalas – kriauklė.
Ketvirta advento savaitė. Pirmadienis
Marija – Apreiškimas
Svarstydami apie didingus Šventojo Rašto veikėjų žygdarbius, retai pagalvojame apie Jėzaus Motiną Mariją. Bet pamąstykime apie riziką, kurią ji prisiėmė pasakydama angelui “Taip”: jaunutė, maždaug šešiolikos metų mergina, gyvenanti mažame miestelyje, kur žinomos visos paslaptys, visos klaidos pastebimos ir kritikuojamos. Gyvenanti okupuotame krašte. Jokio tikrumo dėl ateities. Be to, kalbančio Dievo pasiuntinio patirtis turėtų būti baisi savaime. Todėl Mariją pritiktų laikyti didžiausia didvyre. Jos apsisprendimas suteikė mums galimybę atrasti ir patirti, ką reiškia gyventi su Jėzumi.
Apreiškimas – Lk 1, 26-38.
Papuošalas – balta lelija.
Ketvirta advento savaitė. Antradienis
Marija aplanko Elzbietą
Kai angelas pasitraukė, Marija negaišuodama išvyko aplankyti savo giminaitės Elzbietos. Iš angelo Gabrieliaus ji sužinojo, kad Elzbieta netrukus pagimdys sūnų, būsimąjį Joną Krikštytoją. Marijai apsilankius, Elzbieta pasijuto pripildyta Šventosios Dvasios. Ji sušunka palaiminimą, kurį kartojame kaskart mesdamiesi “Sveika, Marija”: “Tu labiausiai palaiminta tarp moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius” (Lk 1, 42). Paskui Elzbieta klausia: “Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!” (Lk 1, 43). Panašiai sušuko Karalius Dovydas, kai Sandoros Skrynia buvo pargabenta į Jeruzalę: “Kaip galiu leisti Viešpaties Skryniai ateiti pas mane?” (2 Sam 6, 9). Kaip Sandoros Skrynia simbolizavo Viešpaties, Izraelio Dievo buvimą, taip Marija savo apsilankymu pašventino Elzbietos namus, atnešdama Kristų.
Aplankymas – Lk 1, 39-45.
Papuošalas – motina ir vaikas.
Ketvirta advento savaitė. Trečiadienis
Zacharijas: “Jo vardas – Jonas”
Kai angelas apreiškia senyvo amžiaus Zacharijui, jog jis turėsiąs sūnų, vyras paprašo įrodymų, todėl yra nutildomas. Zacharijo žmona Elzbieta ima lauktis jų pirmojo vaikelio. Moteris dėkinga Dievui: “Tai Viešpats man davė; jis dabar teikėsi atimti mano pažeminimą žmonių akyse” (Lk 1, 25) . Gimus sūnui, Elzbieta pareiškia, kad jo vardas bus Jonas (“Viešpats yra maloningas”). Elzbietos giminaičiai nesutinka, nes tokio vardo šeimoje nėra buvę. Zacharijas paprašo lentelės ir užrašo: “Jo vardas – Jonas” (Lk 1, 63). Tada Zacharijas tuojau pat prabyla dėkodamas ir šlovindamas Dievą. Kaimynus ir gimines pripildė pagarbi baimė dėl Dievo didingų darbų. Zacharijas meldėsi giesme, kurią dabar žinome lotynišku pavadinimu Benedictus. Kiekvieną rytą Bažnyčia šlovina Viešpatį, Izraelio Dievą, kuris aplankė ir išvadavo savo žmones. Ši malda (Lk 1, 68-79) labai tinka paruošti širdis Jėzaus atėjimo šventei.
Jono gimimas – Lk 1, 57-66.
Zacharijo giesmė – Lk 1, 68-79.
Papuošalas – lentelė ir pieštukas.
Ketvirta advento savaitė. Ketvirtadienis
Juozapai, nebijok
Koks nuostabus tėvas Jėzui buvo Juozapas. Pirmą kartą išgirstame apie Juozapą Evangeljos pagal Matą 1 skyriuje, kur jis svarsto, kaip pasielgti su besilaukiančia Marija (Mt 1, 18-25). Juozapas, sąžiningas ir rūpestingas vyras, nenorėjo Marijai daryti nešlovės ir nusprendė tylomis su ja išsisskirti. Tik įsivaizduokit jo nuostabą ir džiaugsmą iš angelo išgirdus gerąją naujieną apie tikrąją Jėzaus tapatybę. Juozapas rūpestingai globojo motiną su kūdikiu pavojuose, bėgant į Egiptą. Evangelistas Lukas pasakoja apie jo susirūpinimą dėl Jėzaus, kol galiausii atranda Jį šventykloje (Lk 2, 41-52). Galiausiai Juozapas tiesiogiai atsakingas už Jėzaus religinį mokymą. Taip pat jis išmokė Jėzų dailidės amato. Ištikimai besiklausantis, atviraširdis Juozapas yra pavyzdys visiems, kaip suprasti ir mylėti Jėzų, kurio gimimą švęsti ruošiamės.
Juozapui pasirodo angelas – Mt 1, 18-25.
Jėzaus suradimas šventykloje – Lk 2, 41-52.
Papuošalas – dailidės liniuotė arba plaktukas.
Ketvirta advento savaitė. Penktadienis
Jėzus. Kuklus gimimas
Evangelistas Lukas sieja Jėzaus gimimą su pasaulio įvykiais. Romos imperatorius Cezaris Augustas buvo aukštinamas kaip gelbėtojas ir taikos, kurią pasiekdavo įveikdamas savo priešus, nešėjas. Šventasis Lukas gretina imperatorių Augustą ir Gelbėtoją Jėzų. Jei pasaulis ieško politinės taikos ir ramybės centro, Lukas mums siūlo žvelgti į imperijos pakraštį. Jėzus gimsta skurdžioje aplinkoje. Vystyklai – Jo žmogystės simbolis. Ėdžios, iš kurių minta gyvuliai, tampa ženklu, jog jose paguldytas Kūdikėlis pats taps maistu pasauliui. Evangelijoje pagal Luką ypač skiriamas dėmesys vargšams, atstumtiesiems, visuomenės paribiuose esantiems. Šis rūpestis akivaizdžiausias tada, kai piemenims pirmiesiems parodomas Gelbėtojas (Lk 2, 8-14). Piemenys gyvena pariby ir nėra itin gerbiami visuomenėje, tačiau jie pirmieji išgirsta apie Mesiją. Taip pat jie yra pirmieji, kurie su tikėjimu žengia Jo pasveikinti. Kai per Kalėdas švenčiame Jėzaus gimimą, mes žengiame piemenų pėdomis. Kaip ir Marijai, mums daug reikia apsvartyti savo širdyse.
Jėzaus gimimas – Lk 2, 1-20.
Papuošalas – ėdžios.
Ketvirta advento savaitė. Šeštadienis
Kristus. Pradžioje buvo Žodis
Švenčiant Eucharistiją per Kalėdas, Evangelijos skaitinys priklauso nuo Mišių laiko. Kalėdų išvakarių (Piemenėlių) Mišiose gruodžio 24 d. skaitoma iš Evangelijos pagal Matą (Mt 1, 1-25), pradedant Jėzaus genealogija iš Senojo Testamento ir baigiant apreiškimu Juozapui. Rytmečio Mišiose skaitoma iš Evangelijos pagal Luką (Lk 2, 1-20), o Kalėdų dieną – iš Evangelijos pagal Joną (Jn 1, 1-34). Pirmųjų skaitinių pasakojimai taip pat veda mus į Jėzaus gimimo slėpinį, o Evangelijos pagal Joną ištrauka kviečia apmąstyti girdėto pasakojimo prasmę.
“Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas” (Jn 1, 1). Kai mąstome apie Jėzų Kristų, mąstome apie Dievą, per kurį visa atsirado, “ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa” (Jn 1, 3-4). Jėzuje Dievas tapo vienu iš mūsų, įkūrė savo buveinę, pasistatė savo palapinę mūsų tarpe. Kai užmezgame santykį su Jėzumi, įžengiame į Dievo širdį. Kai tarpusavyje dalijamės meile, kurią Jėzus mums išliejo, mes dalijamės Dievo širdimi. Kalėdų stebukle atpažinę šią dovaną, ją atnešame ir dovanojame vienas kitam.
Jėzaus gimimo genealogija – Mt 1, 1-25.
Jėzaus gimimas ir piemenų pasveikinimas – Lk 2, 1-20.
Pradžioje buvo žodis – Jn 1, 1-18.
Papuošalas – Kristaus monograma.