Trečias advento sekmadienis, A metai
XV a. Nyderlandų dailininko Gertgeno tot Sint Janso paveiksle "Šv. Jonas Krikštytojas Atsiskyrėlis" pranašą sutinkame atokioje vietoje. Ant akmenų prie upelio įsitaisiusiam Jonui draugiją palaiko avinėlis. Pranašas sunkiu apsiaustu apsigaubęs, giliai mintyse paskendęs. Kone nuožmiu įkarščiu garsėjantį šventąjį Joną čia matome visai kitokį: panirusį į save, maldingą, susimąsčiusį. Scena primena paties Kristaus buvimą dykumoje: maldos, išbandymų ir gundymų metą. Jėzų į dykumą Dvasia nuvedė iš karto po susitikimo su Jonu prie Jordano. Ar galėtų būti, kad Jonas ruošia kelią paties Viešpaties išbandymams tyruose?
Taip kaip šv. Jonas kviečia į tyrus Kristų, lygiai taip pat jis kiekvienam iš mūsų ruošia kelią į mūsų dykumas. Gyvenimo dykumoje mes labiau už viską trokštame Dievo malonės. Kasdienybės sausrose mus gundo kiekviena proga greitai numalšinti troškulį, nors ir žinome, kad troškulys gilesnis. Atokioje vietoje, Jonas ruošia kelią malda; čia jis kovoja ne prieš korumpuotą karalių, bet prieš savo valios troškimą. Pranašas kvies atsiversti, reikalaus teisumo, bet pirmiausia jis meldžia sau visiško kliovimosi Dievu. Šioje dvasinėje kovoje Jonas atranda, kad Dievo malonė jį jau apgaubusi; jis sėdi prie gyvybę teikiančios srovės, gretimai atsigulęs avinėlis - abu simboliai rodo Dievo buvimą, Jo artumą.
Šiomis advento dienomis mes patiriame jau ir dar ne. Esame tyruose, vis dėlto gyvybę teikianti Dievo malonė jau ir visada yra čia. Kartu mes vis dar laukiame šlovės išsipildymo, galutinio mūsų troškulio numalšinimo. Tegu maldos gyvenimas ruošia kelią Viešpačiui mumyse, kol laukiame Jo ateinant.
Parengta pagal Loyola Press