Pirmas advento sekmadienis, A metai

Siksto koplyčios lubų freskose, kurias meistriškai ir be galo sudėtingai nutapė Mikelandželas (1477-83), pasirinktas Išganymo istorijos scenas supa įvairios figūros: sibilės, bibliniai pranašai, Jėzaus protėviai, angelai ir kariatidės. Visa kompozicija susieta iliuzionistinėmis (tapytomis) architektūrinėmis detalėmis. Tarp biblinių pranašų pastebime Izaiją, kuris nustebęs gręžiasi į du už nugaros esančius angelus. Vienas iš šių angelų intensyviai kreipia pranašo dėmesį į aukščiau nutapytą sceną: Nojaus arkos statybą. Šiandienos liturginiuose skaitiniuose Izaijas ir Nojus vėl atsiduria greta kits kito.

Mikelandželas pavaizdavo Izaiją užčiuopiatį naują mintį - įkvėptą įžvalgą, atskleidžiančią Dievo malonę istorijos eigoje. Kaip pranašo, Izaijo pašaukimas buvo kviesti į šias įkvėpimo akimirkas Dievo tautą. Priėmę pranašo kvietimą, susimąstome: ar ne apie Nojaus arką, besiilsinčią Ararato viršūnėje, jis galvojo, perduodamas šventojo Viešpaties kalno viziją? Izaijo vizijoje visi žmonės eina link šio šventojo kalno, šventos taikos ir susitaikymo vietos, kur kalavijai virsta arklais, o ietys - genekliais medžiams genėti. Ar tai yra vieta, kur galime rasti tvirtą pagrindą po lietaus ir tvano, po audrų ir vėtrų?

Kas šiomis Advento dienomis pakylėja į šventąjį Dievo kalną mus?

Parengta pagal Loyola Press