Ketvirtas advento sekmadienis, C metai

Henrio Osavos Tanerio paveiksle (1909) Apsilankymas vaizduojamas realistiškai. Dailininkas kviečia mus į Elzbietos namus, prie stalo. Tą akimirką pro duris įžengia ir šeimininkę pasveikina Marija. Daiktų nedaug, tik stalas, užtiestas balta staltiese, padėta duonos ir vyno, ir didelis dubuo vaisių, kurie taip ir prašosi suvalgomi.

Marija ką tik įėjo į namus. Jos veidas šviesus ir džiaugsmingas. Dar neištarus žodžių, kurie pasipils iš jos lūpų Viešpaties šlovei, ji visu kūnu jau niūniuoja Magnificat. Tai mums visiems pažįstama Marija, mūsų visų giminaitė, jos šiltas buvimas primena džiaugsmingus grįžimus namo ir mylimųjų apsilankymus, kuriuos nujaučiame, ypač per šventes.

Elzbietos veido išraiška pamačius Mariją nevienareikšmė. Realistinio Tanerio stiliaus šviesoje turėtume matyti, kaip ji kyla nuo stalo ir skuba prie Marijos šiltai jos apkabinti – tikrai taip ir bus. Tačiau dailininkas užfiksuoja Elzbietą pagarbios baimės akimirką. Marija gieda Magnificat kūnu, o Elzbieta įkūnija pagarbios baimės ir nuostabos žodžius: “Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!” Ji pakėlusi rankas maldai, garbina Dievo buvimą jų tarpe, jos namuose, prie jos stalo. Elzbietos išraiška – ramios pagarbos, visiškai atsiliepiant į juntamą Dievo buvimą, juntamą visa jos esybe ir patvirtinamą įsčiose sujudant kūdikiui. “Tu palaiminta, Marija”, – Elzbieta supranta, ištaria, meldžiasi.

Marijos ir Elzbietos susitikimas moko mus šventumo. Taneris vaizduoja, kad šventumą sutinkame kiekvieną savo gyvenimo akimirką – atvykstant, sugrįžtant, prie stalo, padengto valgiui. Bet Elzbietos išraiška primena, kad, nors šventumas randamas šiame pasaulyje, jis ne iš šio pasaulio, kad šventumo suradimas yra žvilgsnis į didingą Dievo kitoniškumą, kuris kviečia mus artintis, kartu pripildydamas nuostabos ir pagarbios baimės. Šiomis paskutinėmis advento dienomis, laukdami Kristaus šviesos, pamatykime ir priimkime šventumą.

Parengta pagal Loyola Press