Trečias advento sekmadienis, C metai

Pamokslaujantį Joną Krikštytoją vaizduojanti freska yra viena iš ciklo, kurį Domenikas Girlandajas sukūrė Florencijos Naujosios Švč. Marijos bazilikos Tornabuoni koplyčioje (1490). Šioje scenoje Jonas Krikštytojas kalba minioms užsilipęs ant akmens; vienoje rankoje jis laiko kryžiaus formos lazdą, kita nurodinėja. Galime netgi įsivaizduoti, kaip jis, atsisukęs į žmones freskos dešinėje, taria Evangelijoje pagal Luką išvardytus nurodymus kaip atsakymą į klausimą: "Mokytojau, o ką mums daryti?" Mokydamas teisingai dalytis gėrybėmis, vengti prievartos ir neapgaudinėti Jonas ruošia Viešpačiui kelią.

Jonui taisant kelią savuoju skelbimu, kairėje viršuje pasirodo Kristus. Jis leidžiasi taku minios link. Nė vienas Jo nepastebi. Tuo metu visi tebesusitelkę į Joną, į jo paruošiamąją kalbą, į skelbimą - tarnystę, kuri ruošia lūkesčio kupinos minios širdis Viešpaties atėjimui. Kristaus nuleistos akys ir sukryžiuotos rankos, skirtingai nei aktyvesnė Jono išraiška, taip pat pabrėžia, į ką šiuo metu yra sutelktas dėmesys.

Freskos kairėje matome būrelį moterų - bruožas, būdingas Girlandajo darbams. Jos taip pat klausosi Jono. Dvi jų pavaizduotos iš nugaros: viena stovi, kita sėdi papėdėje akmens, ant kurio stovi Jonas. Sėdinčioji ypač išraiškinga; jos kūnas pasuktas, pakreiptas į Joną, nepaisant kūdikio prie jos kojų, kuris prašydamas dėmesio tiesia rankas. Šia detale užsimenama apie atsivertimą: nuo pagonybės - pasaulio, kurį simbolizuoja vaikas, atsigręžiama į Gerąją Naujieną, kurią skelbia Jonas. Regintis moters nugarą žiūrovas yra kviečiamas pasekti jos pavyzdžiu ir kartu su ja atsidurti Joną apsupusioje minioje.

Puošnioje ir spalvingoje minoje Jonas Krikštytojas su kupranugario vilnos apsaustu stovi ant akmens ir skelbia Kristaus atėjimą. Jo žodžiai ir mus kviečia gręžtis, taisyti Viešpačiui kelią, leistis pripildomiems džiaugsmingo lūkesčio Jam besiartinant.

Parengta pagal Loyola Press