Antras advento sekmadienis, C metai

Mattia Preti paveiksle "Šv. Jonas Krikštytojas pamokslauja" (apie 1665 m.) matome šv. Joną dykumoje, besidalijantį žinia su nedideliu susižavėjusių sekėjų būreliu. Panirti į šią istoriją kviečia įvairūs simboliai. Pusę Jono kūno gaubiantis raudonas apdaras - užuomina apie būsimą kankinystę. Lazda ir vėliava yra pranašo, skelbiančio ateinantį Kristų, ženkai, o avinėlis viduryje apačioje atliepia Jono žodžiams apie Jėzų: "Štai Dievo Avinėlis".

Nulūžusio medžio kamienas, į kurį remiasi Jonas, taip pat turi ką papasakoti. Kelmo viršus toks platus ir tvirtas, kad beveik galėtų būti altorius. Matomas kartu su raudonu audiniu ir avinėliu subtiliai žadina mintis apie auką: galbūt primena Abraomo ir Izaoko istoriją, bet dar aiškiau byloja apie patį kryžių - aukščiausios aukos medį. Perlūžęs, bešakis kamienas nebegyvas, bet kūnu atsišliejęs Jonas suteikia jam gyvybės. Jono torsas ir ištiesta ranka tampa tarsi gyvu medžio tęsiniu: nusenusiam, nebereikalingam kelmui suteikia naują gyvybę ir naują tikslą. Tokiu būdu paveikslas kviečia mus apmąstyti gyvybę teikiančio Dievo Žodžio, kurį skelbia šv. Jonas, galią.

Dar viena įdomi paveikslo detalė yra viršutiniame dešiniajame kampe nutapytas angelas, žvelgiantis tiesiai į žiūrovą. Dėl tokio tiesmuko žvilgsnio angelas tampa pasakotoju, ir neatsitiktinai, nes Šventajame Rašte angelai yra Dievo pasiuntiniai. Antrojo advento sekmadienio Evangelija pagal Luką pasakoja, kad Jonas dykumoje sulaukė Dievo Žodžio, o Pretis dovanoja mums angelą, kad parodytų, kaip Jono darbus įkvepia dieviškas šaltinis. Be to, šitoks tiesus angelo žvilgsnis, jo akivaizda kviečia žiūrovą ir priimti Dievo žodį, ir juo dalintis. Šį antrąjį advento sekmadienį mes ne šiaip sau klausomės apie pranašą Joną; girdėdami Dievo žodį, patys esame kviečiami gyventi pranašiškai ir visur savo aplinkoje taisyti Viešpačiui kelius.

Parengta pagal Loyola Press