1580 metais už nuopelnus ir karo žygius Marcijonui Bogdanui Oginskiui kartu su kitais dvarais atiteko ir senas Vievio dvaras bei bažnyčia.

Pats būdamas stačiatikis Oginskis senąją bažnyčią atidavė stačiatikiams. 1619 m. Vievyje buvo dvi cerkvės. Viena iš jų buvo vienuolyno teritorijoje (“Przevwodnik po litwie į bialiejrusi” N. Rouba, 1909, Vilno). Manoma, jog tik mirus Bogdanui Oginskiui viena iš cerkvių vėl atiteko katalikams, kadangi kunigaikščio palikuonys perėjo į katalikybę.

1683 metais Vilniaus vyskupas, kol buvo tvarkoma Trakų dominikonų fundacija, leido broliams dominikonams glaustis prie Vievio bažnyčios. Todėl galima teigti, jog Vievio bažnyčia pastatyta iki 1683 metų. Taip pat vyskupas liepė Trakų dominikonams čia laikyti kunigą, kuris privalėjo teikti dvasinius patarnavimus apylinkių gyventojams. Pati Vievio bažnyčia negaudavo jokio aprūpinimo, kartais ji net minima tik kaip koplyčia. Vievio bažnyčia neminima nei 1717 m., nei 1744 metų sinoduose (“El. Dek. sakr. Pav.” 1).

1792 metais įsteigta Vievio parapija.

1794 metais Vievio bažnyčia sudegė. 1796 metais Oginskiai Vievyje pastatė naują medinę bažnyčią. 1812 metų karo metu prancūzai paėmė iš Vievio bažnyčios 1762 metais Sapiegų dovanotą paauksuotą taurę, o šventovę su visu liturginiu inventoriumi padegė. Napoleono Bonaparto žygio per Vievį metu cerkvė taip pat buvo sudeginta. Nesisekė miesteliui su maldos namais.

1813 metais brolio dominikono Kiprijino Myškovskio pastangomis kapinėse buvo pastatyta koplyčia (7,7 x 7,7 m) ir varpinė. Stogas uždengtas malksnomis.

1816 metais Bogdano Oginskio palikuonis Gabrielius Oginskis fundavo naujos medinės bažnyčios statybą. Darbai buvo baigti 1821 m., o 1822 metais ją pašventino Trakų dominikonų prioras Liudvikas Glovickis. Bažnyčios vidus atrodė skurdžiai. Nebuvo sakyklos, vargonų. 1830 metų vizitacijos metu nurodoma, jog bažnyčiai grėsė griūtis, pamatai ir sienos buvo paramstytos. Parapiją vis dar aptarnavo brolis dominikonas K. Myškovskis. Bažnyčios archyve krikšto metrikų knygos randamos nuo 1738 metų. Parapinės mokyklos nebuvo, buvo tiktai prieglauda. Pamokslus sakydavo lenkų kalba. Parapijos kapinės buvo už varsto nuo bažnyčios (“El. Dek. sakr. Pav.” 2).

1832 metais už dalyvavimą 1831 metų sukilime Oginskių dvaras buvo konfiskuotas iš Gabrieliaus Oginskio ir tapo valstybės valda (“Slownik geograficzny krolestwa Polskego į innych krajow slowianskich” T-3, 569-570).

1839 metais Vievio bažnyčia buvo apiplėšta: pavogta liturginis inventorius bei rūbai. Įdomu tai, jog bažnyčią apvogė žydų tautybės vilnietis Berkis Bliumbergas. Jis su savo bendrininkais buvo pagautas plėšiant Onuškio bažnyčią. Tardant prisipažino apiplėšęs dar ir Punios bei Žaslių bažnyčias. Pavogtus aukso dirbinius parduodavo Vilniaus žydų auksakaliams (Lietuvos valsčiai, Onuškis. Psl. 914). Po apiplėšimo ir taip menkas bažnyčios turtas tapo dar skurdesnis. Vievio parapija buvo panaikinta. Nuo 1847 metų Vievis nurodomas kaip Paparčių filija (“El. Dek. sakr. Pav.” 3).

1849 metais vėl atkurta Vievio parapija.

Bažnyčiai susenus, 1856 metais pradėtas ruošti bažnyčios remonto projektas. Buvo tikimasi valstybės pašalpos. 1859 m. klebono Lauryno Lapinsko pastangomis iš parapijiečių aukų bažnyčia buvo perstatyta.

1867 metais ji buvo 27 x 13 m dydžio.

“1878 metuose iš pušinės medžiagos, ant akmeninių pamatų, dengta engliška geležine blėta ir gontais” buvo pastatyta nauja bažnyčia. Taip ji aprašoma to meto inventoriaus apraše.

1922 metų balandžio 29 dienos bažnyčios inventoriaus aprašyme rašoma: “1878 m. rūpesčiu Klebono Kun. Ukrino, aukomi ir darbu parapijiečių, aukomis irgi grapo Vilhelmo Pliaterio iš Florentini liko padidinta formoje križiaus su dvem bokštom fronte” (kalba netaisyta).

Projekto autorius – Vaclovas Michnevičius, gimęs 1862 metais Strebeikiuose bajorų šeimoje. Mokslus baigė tuometiniame Peterburge. Į Vilnių grįžo 1893 m. Pagal jo parengtus projektus yra išlikę daug pastatų Vilniuje. Atskira jo veiklos sritis buvo bažnyčios. Šiuo metu turimais duomenimis jo suprojektuotos ir pastatytos net 27 bažnyčios. Dar dėl kai kurių bažnyčių yra likę abejonių. Tai buvo vienas iš žinomiausių to meto bažnyčių architektų. Vaclovas Michnevičius suprojektavo ir Kaišiadorių, Kietaviškių, Žiežmarių, Gegužinės bažnyčias. Vievio bažnyčios architektas mirė savo tėvonijoje – Strebeikiuose 1947 metais (straipsnių rinkinys “Nuo gotikos iki romantizmo”, Vilnius “Academia” 1992 m.).

1908 metais pradėti naujos bažnyčios statybos darbai. Statybos darbus prižiūrėti ir koordinuoti buvo įpareigotas lietuvis kunigas Jonas Narušis, į Vievį atkeltas 1909 m. biželio mėn. (Iliustruotas Lietuvos Krikščionių-Demokratų savaitraštis “Šaltinis” 1909-06 Nr. 23 p. 362). Pritrūkus lėšų, statybos buvo sustabdytos. Vievio žydai apskundė sprendimą dėl bažnyčios statybos vietos gubernatoriui, tačiau klebonas reikalą sutvarkė tinkamai (“Aušra” 1914-04-15 p. 193). 1908-1914 m. pastatas buvo išmūrytas iki langų. Prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. 1915 metais vokiečių valdžia uždraudė tęsti bažnyčios statybą. Medžiagos, skirtos maldos namų statybai, buvo konfiskuotos karo reikmėms. Miestelis smarkiai nukentėjo nuo gaisrų. Traukiantis vokiečiams, vyko kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės. Vievyje šeimininkavo bolševikai, vėliau lenkai. Pagal 1920 metų paliaubų protokolą Vievis liko Lietuvai. Aplink vyko tautinis atgimimas.

Kol tęsėsi bažnyčios statyba ir įvairūs įvykiai, susiję su statyba, finansavimu, kol vyko lietuvių – lenkų tarpusavio ginčai, parapijiečiai meldėsi koplyčioje, kuri stovėjo kapinėse. Ji buvo padidinta, pastatyta zakristija.

Tačiau Vievio bažnyčioje lietuvybė sunkiai skynėsi kelią. Buvo baiminamasi, jog lenkiškai kalbantys bajorai neberems bažnyčios statybos finansiškai.

1923 metais klebono Kazimiero Čibo pastangomis buvo gautas leidimas naujai statybai. Lietuviams ir lenkams nesutariant, kuria kalba skaityti pamokslus, lenkai atsisakė prisidėti prie bažnyčios statybos. Kunigas K. Čibas buvo iškeltas iš Vievio. Jo įpėdiniu tapo Juozapas Mincevičius. Jis ir rūpinosi tolesne bažnyčios statyba.

Dingus anksčiau patvirtintam projektui, buvo vėl kreiptasi į architektą V. Michnevičių. 1930 m. balandžio 28 dieną, pataisius to paties architekto projektą, buvo patvirtintas naujas projektas ir gautas leidimas tolimesniems darbams vykdyti. Sudaryta statybos sutartis tarp Jono Horodecko ir Vievio miesto bažnyčios klebono J. Mincevičiaus, kaip bažnyčios statybos komiteto pirmininko. Sutartyje yra aptarti visi darbai ir atsiskaitymas už padarytus darbus. Taip pat numatytos nuobaudos už medžiagų sugadinimą.

Ištraukos iš bažnyčios archyve esančios darbų sutarties:

Darbų įkainiai:

Užtvirtinimas:

Klebono būta griežto. Parapijiečiams teko sumokėti bažnyčiai po 15 litų nuo turimos žemės hektaro. Be piniginių mokesčių kiekviena parapijos šeima privalėjo atidirbti bažnyčios statyboje tam tikrą laiką. Nesumokėjus mokesčio bažnyčiai ar neatidirbus bažnyčios statybose, klebonas atsisakydavo suteikti sakramentus. Seni vietos gyventojai pasakojo, jog klebonas griežtai elgdavosi su savo samdiniais.

1930-09-23 laikraštis “Lietuvos aidas” Nr. 216 išspausdino žinutę pavadinimu “Sunki ūkininkų padėtis Vievyje”. Štai kas joje rašoma:

Kol tęsėsi naujos bažnyčios statybos, pamaldos vyko senoje kapinių koplyčioje. Koplyčios inventoriaus ir turto aprašymas yra išlikęs bažnyčios archyve. Jame pakankamai smulkiai ir informatyviai viskas aprašyta.

1921 metais klebono Mato Cijūnaičio pastangomis prie Vievio kapinių buvo pastatyta nauja klebonija su ūkiniais pastatais ir pirtimi bei dideliu sodu. Taip pat dar liko ir sena klebonija, ledaunia ir kluonas. Šie pastatai jau reikalavo remonto. Senojoje klebonijoje gyveno klebonijos samdiniai.

Klebonija sudegė  vykstant Antrajam pasauliniam karui 1944 m. per vokiečių aviacijos antskrydžius. Sudegė didelė dalis bažnytinių dokumentų, gimimų, santuokų, mirties metrikų.

Straipsnyje “Balanos gadynės palikuonis” yra aprašoma senoji Vievio klebonija: Vievyje, prie buvusio vadinamojo carienės Kotrynos kelio, kuris ėjo pro miestelį, greta katalikų kapinių, po svyruokliu beržu stovėjo senutėlis medinis gyvenamas namas. Anot pasakojimų, šis pastatas yra buvęs pirmoji Vievio bažnyčios klebonija ir, kaip spėjama, turėjo apie du šimtus metų. Jo amžių rodė neįprasta, gana savita statyba. Namas buvo pastatytas ir jo vidus įrengtas tiktai kirviu. Kirviu buvo nutašytos ir visos namo lentos, lentelės bei kitos statybinės dalys. Be to, visur kaltos tiktai medinės vinys. Stogas dengtas šiaudais – apkerpėjęs, apsamanojęs. Tai buvo tikras balanos gadynės dūminių pirkių palikuonis. Stovėdamas prie didžiausio anų laikų kelio, šis namas neišvengė visokių pakeleivių.

Šio etnografinio paminklo, statyto baudžiauninkų meistrų rankomis, jau nebeliko. Jį 1958 metais nugriovė neapdairūs žmonės, apie tai net nepranešę etnografams ar architektams (“Kultūros barai” 1968 m.).

Vievio lenkinimas vyko jau nuo seno. Dar kunigaujant Verpuchovskui pamaldos buvo laikomos lenkų kalba. Lietuviškai šv. Mišios buvo aukojamos tik kas trečią sekmadienį. Vietos lietuviams tai nepatiko. Nepadėjo netgi kreipimasis į vyskupą. Propolenio knygoje rašoma, kad lietuviai kunigai yra siunčiami į Baltarusijos parapijas, kur lietuvių kalbos nereikėjo. Čia taip pat minimos Vilnijos krašto bažnyčios, kuriose nebuvo lietuviškų pamaldų, tarp jų paminėtos Vievio ir Kazokiškių bažnyčios (Kazimiez Propolanis “Polske Apostolstwa w Litwe”, Vilnius, 1913 m.).

1905 m. buvo paskirtas kunigas lietuvis, kuris dėjo dideles pastangas propaguodamas ir palaikydamas lietuvybę. Kilo nepasitenkinimas iš lenkų. Tačiau lietuviai, Jurgio Milančiaus ir kitų šviesulių vedami, nenusileido. Po gyventojų surašymo paaiškėjo, jog Vievyje gyventojų daugumą sudaro lietuviai. Su šiais surašymo duomenimis vėl buvo kreiptasi į vyskupą. Tuomet buvo pasiekta, jog lenkiškai Mišios būtų aukojamos kas trečią sekmadienį. Tai nepatiko kunigui J. Mincevičiui ir kitiems lenkams. Klebonas pykosi su vyskupu dėl šio sprendimo, bet nauja tvarka nebuvo atšaukta. Taip Vievio bažnyčioje įsigalėjo lietuvybė.

Seni miestelio gyventojai pasakoja, jog didžiausi nuopelnai už lietuvybės propagavimą Vievyje šiuo laikotarpiu teko Jurgiui Milančiui, kuris už lietuvišką žodį buvo ne kartą smarkai sumuštas. Pasakojama, jog šis šviesuolis buvo suorganizavęs lenkiškos maldaknygės skandinimą. Ant siūlo pririšęs maldaknygę lenkų kalba ir iškėlęs virš galvos, viešai nešė skandinti į ežerą, taip sukeldamas lenkų, gyvenusių Vievyje, nepasitenkinimą. Už tai buvo smarkiai sumuštas. Antras minimas atvejis vyko bažnyčioje. Kunigui per pamaldas šmeižiant lietuvių kalbą ir lietuvius, Jurgis Milančius bažnyčioje sušuko: “Prieš Dievą meluoji”. Už tai čia pat, bažnyčioje, vėl buvo sumuštas.

1931 m. lapkričio 15 d. buvo pašventinta nauja mūrinė bažnyčia. Joje pradėtos pamaldos. Kapinių koplyčia baigė savo tarnybą. Bažnyčią šventino prelatas Juozas Labukas, Kaišiadorių vyskupijos generalvikaras. Pašventinimo ceremonijoje dalyvavo kunigai: Žaslių – Cijūnaitis, Kaišiadorių – Varnas, Kruonio – Bučys, Kazokiškių – Čaplika, Semeliškių – Kraujalis, Kernavės – Švogžlys-Milžinas (kunigo N. Švogžlio prisiminimai skirti Vievio bažnyčios statytojui kun. Juozui Mincevičiui).

Nors Vievyje buvo elektrinė ir kai kurie vieviečiai jau naudojosi elektra, bažnyčią ilgus metus apšvietė tik žvakės. Tai sudarė didelį nepatogumą ir kėlė gaisro pavojų. Šv. Kalėdų proga Vievio jaunalietuviai padovanojo didelę dovaną savo bažnyčiai. 1936-12-12 “Lietuvos aidas” Nr. 572 rašo: