pamaldi kelionė į mišias

Pamaldi kelionė į Mišias | Kaip tinkamai priimti Komuniją (7-8)

“Nugalėtojui aš duosiu valgyti nuo gyvybės medžio, esančio Dievo rojuje!” (Apr 2, 7).

Kelionėje reikia energijos. Tą jautė ir senosios sandoros Izraelio piligrimai dykumoje. Tą žinojo ir Dievas – nors tauta ne visada buvo patenkinta tuo, kas duodama, gerasis Tėvas parūpino manos iš dangaus ir vandens iš uolos. Kaip keliaujančios žemėje Bažnyčios piligrimai mes taip pat numanome apie maisto kelionėje būtinybę. Jau aptarėme, kad visi pakrikštytieji yra tarsi tiltas, kuris jungia puolusią žemę ir šlovingą Dangų. Jėzus palengvino mūsų darbą – Jis pakelia sunkiausią naštą, bet mums, kenčiantiems nuo gimtosios nuodėmės poveikio, tai yra pavojinga ir reikalauja pastangų. Tad Dievas parūpina palaikančio maisto ir gėrimo – Eucharistiją. Kitaip nei pakelės užkandinių greitas maistas, kuris tik užkištų skrandį arba net mana iš dangaus, kuri išsilaikydavo tik trumpą laiką (“Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė” (Jn 6, 49)), Mišių Eucharistijos duona ir vynas yra ne šio pasaulio.

Atėjus laikui priimti šventąją Komuniją, Kryžius tampa Gyvybės Medžiu. Edeno sode augo gyvybės medis, vienas tų, nuo kurio pirmieji tėvai galėjo laisvai valgyti. Dangaus Dievo sode auga kitas gyvybės medis, nuo kurio gali valgyti teisieji (plg. Apr 2, 7); o viduryje išauga Kristaus Kryžius, kurio vaisius yra Eucharistija – šiuo vaisiumi pasaulio piligrimai turi maitintis kelionėje. Šitaip Kryžiaus medis, kuris Eucharistijos maldoje tapo tiltu pas Dievą, dovanoja mums dar vieną būdą dalyvauti dieviškame Jėzaus gyvenime.

“Aktyvus dalyvavimas” Mišiose, tikslas, kuriuo, anot Vatikano II Susirinkimo, “reikia labiausiai susirūpint” (SC, 14) – glaudžiai susijęs su vertu Eucharistijos priėmimu. Terminą “aktyvus dalyvavimas” popiežius Pijus X pirmą kartą Magisteriumo vardu pavartojo 1914 m., netrukus po to, kai atsisėdo į šventojo Petro sostą. Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą Pijus X siekė “visa atnaujinti Kristuje” (toks jo popiežiškasis moto), įliejant į nestabilų pasaulį sveiką krikščioniškos dvasios dozę. Kur šios krikščioniškosios dvasios rasti? Aktyviame ir autentiškame tikinčiųjų dalyvavime išganomajame Jėzaus darbe, kuris šiandien mums esamas – ir netgi valgomas – liturgijoje. “Skelbiame būtina, – rašo Pijus X, – pirmiausia visko parūpinti šventumo ir orumo šventovei, kurioje tikintieji renkasi ne kam kitam, o kad įgytų šios (tikros krikščioniškosios) dvasios, kurios pirmutinis ir būtinas šaltinis yra veiklus dalyvavimas šventuosiuose slėpiniuose ir viešoje bei iškilmingoje Bažnyčios maldoje”. Pijui X, kaip ir Vatikano II Susirinkimo tėvams, kurie perėmė šį požiūrį, aktyvus dalyvavimas liturgijoje neturėjo nieko bendro su dabartiniu netinkamu jo interpretavimu, t. y. patarnavimu prie altoriaus, giedojimu chore ar skaitinių skaitymu. Kad ir kokie svarbūs būtų šie vaidmenys, dalyvavimo esmė, mokė jis, yra vaisingas ir reguliarus šventosios Komunijos priėmimas. Štai kodėl 1905 m. šis Švenčiausiojo Sakramento popiežius rekomendavo gerai pasirengus kasdien priimti šventąją Komuniją, (“nenormalu vis pabrėžti nuodėmę ir nepaisyti gydymo”), o 1910 m. paankstino vaikų Pirmosios Komunijos priėmimo laiką nuo dvylikos iki septynerių metų, kai, pasak jo, “vaikas pradeda samprotauti”, kad ir vaikai galėtų maitintis gyvybę teikiančiais Gyvybės Medžio vaisiais.

Eucharistija nėra stebuklinga piliulė, kažkoks antgamtinis vitaminas. Konsekruota Mišių duona ir vynas yra Jėzaus Kūnas, Kraujas, Siela ir Dievystė, aukojama Tėvui Šventojoje Dvasioje – ir dar daugiau. Prisiminkit visas maldas, darbus, džiaugsmus ir kentėjimus; baimes, meiles, nuodėmes, viltis ir padėkas – tai yra, visą savo, žmogaus gyvenimą – kurį atnešate kartu su Bažnyčios duonos ir vyno dovanomis, kai ruošiamas altorius. Kartu su panašiomis kiekvienos mistinio Kristaus Kūno ląstelės dovanomis visa atiduodama Dievui ir mums grąžinama perkeista. Didysis Gaivintojas, Šventoji Dvasia perkeičia šias dovanas ir netgi Ji pati yra mūsų gyvo priėmimo dalis. “Tas, kuris valgo su tikėjimu, – sako šv. Efraimas, – valgo Ugnį ir Dvasią… imkite ir valgykite jūs visi, ir valgykite kartu Šventąją Dvasią”. (Enciklika Ecclesia de Eucharistia). Jėzaus pripildytas, liepsnojantis Šventąją Dvasia, Tėvo sudievintas ir papildytas širdimi išjaustomis pasaulio intencijomis, toks maistas gali būti tik dangiškas – ne iš šio pasaulio. Tiesą sakant, Mišių vaišės yra pagrindinis patiekalas amžinoje Jėzaus ir Jo nuotakos Bažnyčios vestuvių puotoje.

Tačiau dangiškoji Eucharistija gali būti pragariška tiems, kurie nėra pasiruošę ją priimti – panašiai Dievo žodis buvo saldus kaip medus šv. Jono burnoje, kol viduriuose apkarto (plg. Apr 10, 10). Toks galingas ir esminis maistas ir gėrimas kaip Švenčiausiasis Sakramentas gali būti tinkamai priimamas (gaunamas), jei mes esame tinkamai nusiteikę. Ne kiekvienas gali valgyti ugnį (kaip sako šv. Efraimas) ir nenudegti.

Šventasis Paulius įspėja mus nevalgyti Kūno ir negerti Kraujo tinkamai nepasiruošus. “Todėl kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju, – įspėja jis. – Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės. Kas valgo ir geria to Kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą” (1 Kor 11, 27-29). Pasmerkimo valgymas ir gėrimas užtveria kelią dangop, veda mus atgal į Ievos ir Adomo surastus nuodėmės ir savanaudiškumo akligatvius. Šv. Jonas Auksaburnis, visada drąsiai sakęs tiesą, tvirtino, kad “tie, kurie tinkamai nusiteikę priima Eucharistiją, dalyvauja naujame Jėzaus Prisikėlimo gyvenime, o tie, kurie priima nevertai, “aktyviai dalyvauja” žudant Kristų kartu su jo budeliais”. Kristaus Kūno iškilmėje Bažnyčia gieda šv. Tomo Akviniečio sekvenciją Lauda Sion, kurioje yra tokios įspėjamosios eilutės: “Tik veikimas jos skirtingas: ji geriesiems palaiminga, / O blogiesiems pražūtis. / Nuostabus toksai likimas: ir palaima, ir žlugimas / iš šaltinio to paties”. Tinkamas nusiteikimas yra visų svarbiausia. Eucharistijos duona ir vynas yra tie patys tam, kuris pasiruošęs ir tam, kuris ne – arba man tą dieną, kai esu nusiteikęs ir kitą dieną, kai nesu. Tačiau poveikis ypač skiriasi.

Kaip galime būti tikri, kad esame tinkamai nusiteikę? Mažų mažiausiai, turime nebūti mirtinai nusidėję: “sąmoningai – tą žinant ir to norint – pasirinkę ką nors, kas yra labai priešinga dieviškajam Įstatymui ir galutiniam žmogaus tikslui” (KBK, 1874). Mirtinos nuodėmės veikimas atima sielos gyvybę, ji suvysta kaip lauko žolynas. Susidūrusi su dieviškos Meilės ugnimi Eucharistijoje, tokia siela negali atlaikyti kaitros. Tinkamai nusiteikusi Eucharistijai siela – tai siela, galinti būti Eucharistijos perkeista. Tačiau malonės būsena yra tik minimalus reikalavimas vaisingam susitikimui su Jėzumi. Šventoji Komunija gali mus išgelbėti arba pražudyti (pasmerkti) iš dalies dėl to, ką ji talpina: Jėzų, Šventosios Dvasios ugnyje, iš Tėvo rankų mums duotą. Tačiau Jėzus esti Sakramente ne tik tam, kad galėtų visada su mumis pasilikti tabernakulyje. Ne, Eucharistinis Kristus trokšta didesnio artumo su mumis, tokio, kuris pasiekiamas Jį valgant ir mūsų troškimu būti perkeistiems į Jį. Sudedamoji dalis, tikriau, prieskonis sveikam Eucharistijos valgymui yra didelė nuolankumo dozė – kuo daugiau, tuo geriau.

Žodis human – žmogus kildinamas iš lotynų kalbos žodžio dulkė – humus – iš kurių mes esame sukurti. Nuolankus žmogus tą supranta ir yra nusiteikęs atitinkamai elgtis, ypač akis į akį su Dievu. Toks nuolankumas arba nekuria arba palaužia visą dvasinį gyvenimą. Kaip sako Jonas Krikštytojas, “jam lemta augti, o man mažėti” (Jn 3, 30). Panašiai sako Jėzus: “Kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją” (Mt 10, 39). Vaisingas Eucharistijos priėmimas susideda iš troškimo / noro (kaip valios akto) pasitraukti į šalį ir leisti Dievui mus pripildyti ir perkeisti. 

Vėl kaip pavyzdį pasitelkime paralelę su maistu. Pasakymas “esi tas, ką valgai” ypatingai tinka Eucharistijai. Šventasis Bažnyčios mokytojas Augustinas tariasi girdįs Jėzų šitaip aiškinant dinaminį Eucharistijos perkeitimo procesą: “Esu suaugusių maistas: auk ir mane valgysi. Ir ne tu mane savimi paversi, kaip savo kūno maistą, bet pats pavirsi manimi” (“Išpažinimai”). Kitaip tariant, sumuštinis ir bulvytės mano žemiškoje kelionėje lėtai ir neišvengiamai virsta manimi – riebalai, angliavandeniai, baltymai, mikroelementai. Eucharistijos duona ir vynas dvasinėje kelionėje pamažu ir nuolat keičia mane į Jėzų – tačiau tik tada, jei aš nusiteikęs ir pakankamai nuolankus leisti pasikeitimams vykti. 

Grįžkime į Mišias ir išsiaiškinkim, kaip ir kada geriausiai pasiruošti gauti šių dangiškų vaišių. Pasiruošimo apeigos prieš pat priimant Komuniją nuteikia mus priimti Viešpaties Kūną ir Kraują klusnumo ir nuolankumo dvasioje bei troškime būti perkeistiems į Jį. Viešpaties malda, ramybės palinkėjimas, Eucharistijos duonos laužymas ir Dievo Avinėlis – kiekviena dalis savaip parodo, kaip Jėzus trokšta perkelti mus iš nuodėmės, blogio ir savanaudiškumo į malonę, gailestingumą ir bendrystę su Juo ir Bažnyčia. Kvietimas Komunijai į mūsų lūpas įdeda didį nuolankumo šauksmą, kadaise išgirstą iš Romos šimtininko – kad mūsų lūpos trokštų Kristaus. Šio kareivio istorija gali būti pasiruošimo Eucharistijai pavyzdys. 

Viskas prasideda Kafarnaume, miestelyje šiauriniame Galilėjos ežero krante: čia Jėzus atliko daug stebuklų. “Sugrįžus į Kafarnaumą, prisiartino prie Jėzaus šimtininkas, maldaudamas: “Viešpatie, mano tarnas guli namie paralyžiuotas ir baisiai kankinasi”. Jėzus jam tarė: “Einu pagydysiu jį”. Šimtininkas atsakė: “Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu, bet tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks. Juk ir aš, pats būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Taigi sakau vienam: ‘Eik!’, ir jis eina; sakau kitam: ‘Ateik čionai!’, ir jis ateina; sakau tarnui: ‘Daryk tai!’, ir jis daro” (Mt 8, 5-9). Kaip sako titulas, šis vyras vadovavo šimtui Romos kareivių. Jis turėjo valdžią ir galią. Pasaulio akyse jis buvo svarbesnis ir labiau gerbtinas nei žemakilmis dailidė, juo labiau, kad žydai turėjo paklusti romėnų, todėl ir šio šimtininko valdžiai. Šimtininko nuolankumas dar labiau sukrečia dėl aukštų pareigų: juk jis nėra atstumtasis raupsuotasis ar nuodėminga samarietė. Į tokį nuolankumą Viešpaties akivaizdoje Jėzus apstulbęs atsako: “Iš tiesų sakau jums: niekur Izraelyje neradau tokio tikėjimo!” (Mt 8, 11). Dėl nuolankumo šis valdžią turintis šimtininkas tampa vertas (yra nusiteikęs) priimti Jėzų po savo stogu. Turėkime šį pavyzdį mintyse ir jo žodžius lūpose – Viešpatie, nesu vertas, kad ateitum į mano širdį, bet tik tark žodį, ir mano siela pasveiks, kad taptume nuolankūs kaip šis šimtininkas. Kad Jėzus būtų ir mūsų svečias. 

Kūno padėtis priimant Komuniją taip pat gali rodyti ir skatinti tinkamą nusiteikimą nuolankiai priimti Kristų. Stovėjimas reiškia pagarbą ir pasiruošimą veikti, tačiau taip pat nepriklausomybę ir pasitikėjimą savimi. Klūpėjimas simbolizuoja atgailą, prašymą ir pasidavimą: klūpėdamas beveik nieko negali atlikti pats, ir tai tinkama padėtis dieviškumui priimti. 

Priėmimo būdas taip pat padeda arba trukdo perkeitimui. Priimant Komuniją į ranką, reiktų paisyti šv. Kirilo patarimų: “Artindamasis neištiesk rankos, neišskėsk pirštų, bet padaryk iš dešinės ir kairės plaštakų sostą, kad priimtumei Karalių”. Per amžius Komunijos priėmimas į burną tapo norma, nes, kaip ir atsiklaupimas, simbolizuoja būtiną nuolankų nusiteikimą priimant, o ne aktyvų paėmimą. Kad ir kokie būtų kūno padėtis ir būdas, juos turi lydėti dvasinis nusiteikimas, klusnumas perkeitimui – be šito padėtis ir būdas tampa beverčiai. 

Priėmus Kristaus Kūną Komunija nesibaigia, taip kaip paskutinis kąsnelis lėkštėje nereiškia šeimos pietų pabaigos. Abiem atvejais turi įvykti pokalbis. Mišiose šis pokalbis yra malda – atsidavimo malda. Kaip moko šv. Augustinas ir Kafarnaumo šimtininkas, susitikimas su Jėzumi mūsų puolusią prigimtį turi perkeisti į dangišką Kristaus atvaizdą. Kitas narsus karys, šv. Ignacas Lojola, tapo autoritetingu Kristaus kariu. Jo jėga radosi iš nuolankumo ir atsidavimo, o jo atsidavimo malda Suscipe puikiai tinka priėmus Komuniją: 

“Paimk, Viešpatie, visą mano laisvę! Imk visą atmintį, protą ir valią! Visa, ką turiu ar valdau, Tu man suteikei, todėl viską Tau grąžinu ir Tavo valiai perduodu valdyti. Duok man vien savo meilę ir savo malonę, ir būsiu pakankamai turtingas, kad nieko daugiau neprašyčiau”.

Vertas šventosios Komunijos priėmimas – esant malonės būsenoje ir tikrai trokštant būti perkeistiems į Jėzų – yra efektyviausiais Dievo mums duotas kelias pas Jį. Per šį Kryžiaus vaisių mes tampame tuo, ką valgome. Yra garsus šv. Atanazo posakis: “Dievas tapo žmogumi, kad žmogus galėtų tapti Dievu”. Jei tai tiesa – o taip ir yra – Eucharistijoje mes tampame sudievinti, tikri Dievo sūnūs ir dukterys. Šv. Paulius mus drąsina: “Dėl Dievo gailestingumo prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį Dievo garbinimą. Ir nesekite šiuo pasauliu, bet pasikeiskite atsinaujindami dvasia, kad galėtumėte suvokti Dievo valią, – kas gera, tinkama ir tobula” (Rom 1, 1-2). Eucharistijos perkeitimai, pirmiausia duonos į Kristaus Kūną, o paskui mūsų į Kristaus Kūną, yra svarbiausia Mišių kelionės vieta.

Kai kitą kartą eisite į Mišias:

  • Būkite laisvi nuo rimtų nuodėmių, jei reikia, priimkite Atgailos sakramentą.
  • Alkite Eucharistijos – laikykitės eucharistinio pasninko bent vieną valandą prieš priimant Sakramentą.
  • Supraskime, kad Jėzaus išgelbėjimo darbas mums labiausiai esa Eucharistijos duonoje ir vyne. Vertas šventosios Komunijos priėmimas yra geriausias būdas dalyvauti Jo išganymo darbe.
  • Supraskime, kad mūsų maldos, darbai, džiaugsmai ir kentėjimai, paaukoti Eucharistijos maldoje, yra grąžinami Dievo malonės perkeisti.
  • Prisiminkite, jog esate tai, ką valgote. Klausykitės Jėzaus žodžių šv. Augustinui.
  • Kai tarsite: “Viešpatie, nesu vertas…”, įsijauskite į Romos šimtininko, kuris nustebino Jėzų savo nuolankumu, padėtį.
  • Grįžę į klauptą melskitės šv. Ignaco atsidavimo malda – pasidavimo ir vienybės su Dievu malda – Komunija tam ir skirta.

Versta iš Christopher Carstens, A Devotional Journey into the Mass, Sophia Institute Press, 2018 

Publikuojama pagal susitarimą su Sophia Institute Press.

Pamaldi kelionė į Mišias | Pradžios malda (3-8)

"Jie atsidėję meldėsi" (Apd 2, 42). Leidžiantis į kelionę, ypač nežinomu maršrutu, reikalingos nuorodos ir kelio ženklai. Panašiai reikia ruoštis ir pamaldžiai kelionei į Mišias. Kaip giliau panirti į svarbiausią Bažnyčios maldos slėpinį? Kas mane šioje...

Skaityti toliau

Pamaldi kelionė į Mišias | Kryžiaus ženklas (2-8)

"Iš žemės Viešpats Dievas išaugino įvairių medžių, gražių akims ir gerų maistui, su gyvybės medžiu sodo viduryje ir gero bei pikto pažinimo medžiu" (Pr 2, 9). Beveik visi turime vienokių ar kitokių regėjimo sutrikimų. Šiuolaikinė medicina siūlo daugybę...

Skaityti toliau

Pamaldi kelionė į Mišias | Įvadas

Keturmečio berniuko kartą paklausiau, kas jam labiausiai patinka sekmadienį bažnyčioje. "Po Mišių valgyti spurgas", - atsakė vaikas, truputį vyresnė sesutė jam paantrino. Deja, daugumos "ėjimo" į Mišias priežastis būna ne ką prakilnesnė. Tiesa, Šventoji Dvasia...

Skaityti toliau

dvasiniai skaitymai

Adventas

Advento kelias

Kalėdų laikas

Eilinis laikas

Gavėnia

Velykos

Ignaciškasis dvasingumas

Knygos

Bendruomenės liudijimai