pamaldi kelionė į mišias

Pamaldi kelionė į Mišias | Kaip paruošti širdį atnašavimo metu (5-8)

“Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios?” (Lk 24, 32).

Šventajame Rašte pasitaiko sunkiai tariamų vardų. Pavyzdžiui, trijų jaunuolių iš Danieliaus knygos – Šadracho, Mešacho ir Abed-Nego vardai gali įvaryti baimės parapijos lektoriui, bet jie itin artimi parapijos kunigui. Šie jaunuoliai, dažnai vadinami hebrajiškais vardais – Hananijas, Azarijas ir Mišaelis – buvo įmesti į liepsnojančią krosnį, nes atsisakė pagarbinti Babilono karaliaus Nebukadnezaro pastatytą kone trisdešimties metrų aukščio aukso statulą. Pasakojimas, išdėstytas trečiame Danieliaus knygos skyriuje, nėra skaitomas sekmadienio Mišiose, tačiau jo žinia yra perduodama kiekvienose Mišiose, ruošiant altorių ir atnašas. Tai tikrai teisinga, nes šie trys jaunuoliai parodo Bažnyčiai vienintelio būdo pasiruošti Eucharistijos aukai pavyzdį.

Pasaulietiškoje šių dienų kultūroje aukotis nėra itin populiaru. Bet net ir tie, kurie supranta aukos svarbą, ne visada sutaria, ką auka reiškia. Popiežius Benediktas XVI sakė, kad “aukos sąvoką slepia tikras nesusipratimų kalnas” (“Liturgijos dvasia”, 20). Reikia savęs klausti: “Kaip aš suprantu auką?” Negalime sau leisti į šį klausimą atsakyti neteisingai, ypač todėl, kad Jėzaus misijos esmė / šerdis yra Jo Auka ant kryžiaus. Ta pati esmė esti Mišiose – tai auka, sudabartinta Eucharistijoje. Negana to, Krikšto pašaukimas reikalauja, kad atiduotume save kaip auką. Nesuprasdami tikrosios aukos prasmės pražiopsotume pačią kataliko gyvenimo esmę. 

Šventajame Rašte nerandama jokio aiškumo apie auką. Daug kur Dievas Tėvas, regis, tvirtina, kad auka Jo nedomina. Pavyzdžiui, Izraelio karalius Saulius, nugalėjęs amalekitus, grįžta namo su rinktiniais avinėliais ir jaučiais kaip auka Viešpačiui – nepaisant to, kad Viešpats paliepė Sauliui sunaikinti visą amalekitų turtą, įskaitant “jaučius ir avis, kupranugarius ir asilus”. Dievas nenori tokios nešvarios aukos. Per pranašą Samuelį Jis sako Sauliui: “Klusnumas yra geriau negu kruvina auka” (1 Sam 15, 22). Panašiai, pranašas Ozėjas, gyvenęs paskutinėmis Šiaurės Karalystės dienomis prieš ją sunaikinant asirams (apie 720 m. pr. Kr.), lygina Izraelio gimines su susvetimėjusiu sutuoktiniu. Jis girdi, kaip Viešpats kviečia savo tautą ištikimybei: “Noriu ištikimos meilės, o ne aukos, mieliau man Dievo pažinimas, negu deginamosios aukos” (Oz 6, 6). Panašus priekaištas dėl aukų sklinda iš psalmininko lūpų. “Argi aš valgau jaučių mėsą, ar geriu ožių kraują? Atnašauk Dievui padėkos auką” (Ps 50, 13-14). Iš šių ištraukų atrodo, kad Dievas trokšta ne sudėtingų aukojimo ritualų, bet klusnumo, ištikimybės ir šlovinimo.

Tad nejaugi Jėzus mirė be priežasties? Kodėl Jis atidavė save kaip auką, jei Dievas Tėvas jos nenori? Panašiai Jėzus kalba, kai fariziejai Jam priekaištauja pasirinkus Matą kaip apaštalą ir pietų bendrą: “Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams. Eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos. Aš ir atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių” (Mt 9, 12-13). Aukojimas pasirodo ne tik nešvarus, bet ir trikdantis. 

Bendras supratimas apie auką, “palaidotas po begalinių nesusipratimų nuolaužomis”, artimai susijęs su tokia auka, kurią Viešpats Senajame Testamente atmeta. Kad būtų aiškiau, apsvarstykime gerai žinomą klausimą, kurį dauguma katalikų užduoda sau artėjant Pelenų dienai: “Ko atsisakysiu per šių metų gavėnią?” Nors šis klausimas, ruošiantis keturiasdešimčiai dykumos dienų, tampa pagrindine pamokslų, pokalbių prie stalo bei ginčų tema, jis neretai įtvirtina nepilną supratimą / požiūrį apie auką. Tikrai, dauguma mūsų dažniausiai sieja “auką” su atidavimu, atsisakymu, žlugimu, atėmimu, praradimu, skausmu ir kančia. Jei visiškai susitelksime į šiuos nemalonius aukos aspektus, būsime gundomi aukoti Dievui nereikšmingus dalykus, dovanas, kurios yra širdies paribiuose, atsietos nuo mūsų būties esmės – tik tiek, kiek pareiga reikalauja. Pažįstamai skamba? 

Žinoma, kiekvienas, kuris kada nors aukojosi, netgi mažame reikale, gali teisėtai paprieštarauti: aukos yra skausmingos ir jos tikrai apima atsisakymą. Ketvirtojoje Eucharistijos maldoje sakoma, kad, vykdydamas Tėvo planą Kristus “savo noru ryžosi mirti”. Kas pasakytų Jėzui, kad Jo auka ant kryžiaus nebuvo kankinanti ir žlugdanti? Tikrai, Bažnyčios Tradicija pritaria, kad auka gali būti skausminga, apiplėšianti, destruktyvi. Bet, jei manysime, kad šie elementai yra aukos esmė, tada nematysime viso paveikslo – arba nė pačių svarbiausių dalių.

Įsivaizduok Jėzaus auką ant kryžiaus, bet pamėgink ją vizualizuoti Dievo Tėvo akimis. Kas Sūnaus veiksme gali Jį patenkinti? Kodėl išgelbėjimas įmanomas per Sūnaus auką? Kaip Kalvarijos auka sutaiko mus su Tėvu? Tikrai ne todėl, kad žmonija sukėlė skausmą ir kančią Jo Sūnui, kankindama ir nužudydama Jį, paaukodama (nepilnu termino supratimu) Jį vietoj savęs. Nors yra visi šie Kristaus aukos aspektai, yra ir kažkas gilesnio.

Ta giluma yra aukos esmė: žmogaus širdis. Dievas daugiau nieko nenori. Po skausmu, netektimi, apiplėšimu ir sunaikinimu, siejamais su Jėzaus auka, mūsų Viešpaties Šventoji Širdis nieko daugiau netrokšta, tik meilės vienybės su Dievu Tėvu. Psalmininko lūpomis Dievas sako: “Juk man priklauso visi gyvūnai miške, galvijai ant tūkstančio kalvų. Žinau visus laukinius paukščius, visa, kas laukuose juda, yra mano. Jei būčiau alkanas, tau nesiskųsčiau, nes mano yra pasaulis ir visa, kas jame” (Ps 50, 10-12). Kitais žodžiais, kaip pasakytų Jobas, Dievas turi galią viską sau iš žmogaus paimti: kūną, protą, sveikatą, atmintį, darbą, regėjimą, drabužius, medžiagines gėrybes. Bet yra vienas dalykas, kurį Visagalis Dievas yra bejėgis paimti. Šį vienintelį dalyką Jis gali turėti tik tada, jei šis laisvai Jam atiduodamas: nepadalintą žmogaus meilę. Ar galit įsivaizduot, jog tai yra vienintelis dalykas, kurio Dievas iš tikrųjų trokšta? 

Popiežiaus Benedikto XVI apmąstymai apie tikrąją aukos prigimtį yra gyvybiškai svarbūs ruošiant mūsų širdis Mišioms. Popiežius apeliuoja į mūsų ribotą supratimą, paaiškina, kad savo esme auka “neturi nieko bendro su suardymu” (25) bei parodo, kas auka iš tikrųjų yra, tai: “meile virtusi žmonija” (20); “savo esme yra tiesiog grįžimas į meilę ir dėl to sudievinimas” (24); “augimas meilėje” (24); “meilės tapsmas” (36) ir “kartu su Kristumi meile tampanti žmonija (61)” (“Liturgijos dvasia”). Dievas Tėvas trokšta meilės sąjungos su kiekvienu iš mūsų, visų ir visiškai, kai nieko sau nepasiliekame. Jei aukoju maldos žodžius, jie yra priimtini, nes mano širdis kažkokiu realiu būdu juos dovanoja. Jei dedu kupiūrą į aukų krepšelį, Dievas auką sveikina – bet tik tada, jei tai kyla iš širdies. Jei atsisakau šokoladinių ledų per gavėnią, ši menka auka priimama tik tuomet, jei ji susijusi su mano širdies nepadalintu troškimu būti vienybėje su Trejybe. Tai tas pats atsidavimas Tėvui ir Jo valiai – atsidavimas, sustiprintas troškimo iškęsti skausmą ir kančią – dėl kurio Kristaus auka yra maloni Tėvui.

Ši esminė tiesa apie auką ne tik tarnauja kaip nuoroda kiekvieno iš mūsų dvasinėje kelionėje, bet ir vaidina svarbų vaidmenį bendruomenės liturgijoje. Atnašų ruošimas Mišiose iš tikrųjų yra pasiruošimas aukai. Todėl mūsų supratimas apie tikrą auką turėtų skatinti kiekvieną Mišių dalyvį savęs klausti: “Kaip aš galiu visą save atiduoti ant altoriaus – ant patenos su ostija ir vyno taurėje – padovanoti Dievui?” Baigdamas ruošti altorių ir atnašas, kunigas paragins mus melstis, kad “Visagalis Dievas maloniai priimtų mano ir Jūsų auką”. Šią Mišių akimirką mes paprašomi pasiaukoti. Dabar laikas atnešti savo atnašas – save – ant altoriaus. 

Pažvelkim į auką kitaip. Ryto pasiaukojimo malda, ypač meldžiantis kasdien, gali padėti kiekvienam, kuris trokšta paaukoti save kartu su Jėzumi Tėvui Šventojoje Dvasioje. Pavyzdžiui: “O Jėzau, per nekaltą Marijos širdį, aukoju Tau savo šios dienos maldas, darbus, džiaugsmus ir kentėjimus vienybėje su šventa Mišių auka visame pasaulyje”. Yra žmonių, kuriuos artimai pažįstate: pavyzdžiui, jūsų sutuoktinis, vaikas ar geriausias draugas. Artumas tarp jūsų ir to asmens iš dalies kyla iš abipusio esminių ir giliausių paslapčių, jautrumų, aistrų ir baimių, troškimų bei pomėgių žinojimo. Dauguma žmonių žino, jog esu vidutinio ūgio, turiu antsvorio, gyvenu Viskonsine ir auginu aštuonis vaikus. Nors šie faktai apie mane tikri ir teisingi, jie tik truputį atskleidžia, kas aš esu. Jei atskleisčiau jums viską, ką veikiu profesionaliai ir asmeniškai, ko meldžiu – didelių ir mažų dalykų, kas mane džiugina ir kas kamuoja, ko bijau ir ko tikiuosi, savo nuodėmes, troškimus, tada jūs žinotumėte apie mane taip, kaip paprasčiausi faktai negali perduoti. Štai šitų esminių detalių apie mane – arba, paprasčiau tariant, manęs – šito Dievas nori.

Ruošiant altorių ir Mišių atnašas, lėtai ir išsamiai apmąstyk, ko ar už ką meldi; ką dirbai šiandien, šią savaitę, mėnesį, metus; kas neseniai tave pradžiugino, visus – didelius ir mažus dalykus, kas sukėlė skausmo ir kančios. Šitai apmąstydamas būk konkretus ir nuoširdus, nes šios širdies paslaptys atspindi tave – tą, kurio Dievas trokšta.

Su tokiu supratimu apie auką eikime į Mišias. Pasiekėme liturgijos dalį, kuri vadinama atnašavimas. Įsivaizduokite, kad jūsų maldos, darbai, džiaugsmai ir kentėjimai atnešami į priekį lygiai taip pat, kaip piniginės aukos, duona ir vynas. Kunigas priima ant altoriaus jūsų dvasinę auką ir sujungia su visų kitų, bažnyčioje esančių ir viso pasaulio žmonių aukomis. Visos šios intencijos sujungiamos su pasiaukojama Kristaus atnaša.

Pastebėjote, kad ruošiant taurę kunigas į vyną įpila truputį vandens? Yra daugybė praktinių ir dvasinių šio veiksmo interpretacijų. Viena jų: vynas – tai Kristaus auka, o vanduo – mūsų. Taurėje mes (mūsų maldos, darbai, džiaugsmai ir kančios) suvienijami su Jėzumi. Panašiai galima suprasti ir Eucharistijos duoną. I a. tekste  Didachėje  kalbama apie “duoną”, kuri “buvo išsklaidyta kalnuose ir vėliau surinkta tapo vienetu”. Ši duona, iš įvairių grūdų surinkta ant patenos gali būti suprantama kaip atskiri mistinio Kristaus Kūno nariai, dalyvaujantys galutinėje aukoje. Duona ant patenos, tokia, kokia yra, sudaryta iš mano maldų, jūsų darbų, kažkieno džiaugsmų, kažkieno kentėjimų. Šie grūdai sujungiami ir kartu su Kristaus auka pasiūlomi Tėvui. Kokia galia yra mistiniame Kristaus Kūne, kai kiekvienas asmuo Bažnyčioje dovanoja tokią auką Tėvui!

Dabar grįžkime prie trijų jaunuolių, kuriuos palikome žvelgti mirčiai į akis iki baltumo įkaitintoje Nebukadnezaro krosnyje. Pažiūrėkim, kodėl jie yra pavyzdys mums, besiruošiantiems aukai. Šadrachas, Mešachas ir Abed-Negas buvo žydai, gyvenę Babilono tremtyje, kai VI a. prieš Kristų Judėja buvo nugalėta. Iš Jeruzalės išvesti izraelitų belaisviai buvo atskirti nuo savo šventyklos, kunigų ir gyvulių, kuriuos aukodavo Dievui. Visi įprasti būdai, Dievo įsteigti vienytis su Juo, buvo suardyti. Todėl, atsidūrę liepsnojančioje krosnyje ir suvokdami savo lemtį, Šadrachas, Mešachas ir Abed-Negas aimanuodami pripažįsta, kad: “Viešpatie, tapome mažesni už bet kokią tautą, esame pažeminti šiandien visame pasaulyje dėl savo nuodėmių. Neturime nūnai nei kunigaikščio, nei pranašo, nei vado; nei deginamosios atnašos, nei aukos, nei aukojimo, nei smilkalų; nei vietos aukoti pirmienoms ir rasti tavo gailestingumui” (Dan 3, 37-38). Aiškiau tariant, šie trys jaunuoliai neturi nieko, ką galėtų paaukoti Dievui ir taip laimėti išsilaisvinimą. Na, beveik nieko.

Kreipdamas į pačią savo širdį, Abed-Negas tęsia: “O, kad atgailaujančia širdimi ir nuolankia dvasia būtume tau taip mieli, kaip deginamosios aukos avinų bei jaučių ir kaip tūkstančiai riebių avinėlių! Tokia tebūna mūsų auka šią dieną tavo akivaizdoje ir tau maloni, nes tavimi pasitikintys nenusivils. Dabar mes sekame tavim visa širdimi” (Dan 3, 39-41). Vienintelis dalykas, kurį trejetas gali pasiūlyti, yra nuolanki dvasia ir atgailaujanti širdis – o būtent to pirmiausiai Dievas ir nori.

Nors mes, tikėtina, niekada tiesiogine tų žodžių prasme nesimelsime žioruojančioje krosnyje, mūsų auka Mišiose yra tokia pati, kaip šio Danieliaus trejeto: Viešpats trokšta nuolankios dvasios ir atgailaujančios širdies. Kunigas, paruošęs duoną ir vyną – ir mus – ant altoriaus netgi meldžiasi Abed-Nego malda. Nors tyliai, klauptuose negirdimai, jis nusilenkia ir meldžia: “Priimk mus, Viešpatie, nusižeminusius ir gailesčio kupinus. Tegul tau Dieve, patinka šiandienė mūsų auka”. Dvasine prasme tuo metu bažnyčia tampa įkaitusia krosnimi, kupina meile Dievui degančių širdžių. Jos susijungia su Švenčiausiaja Jėzaus Širdimi ir Jo Širdies galia dovanojamos Tėvui danguje.

Aukoti gyvąją auką mums padeda Šventoji Dvasia, švelniu vėju dvelkusi liepsnojančioje krosnyje ir nusileidžianti Mišiose. Atsiliepdamas į maldą, kurioje Abed-Negas siūlo nuolankią ir atgailaujančią širdį, Viešpats “padarė krosnies vidų, tarsi jame būtų pūtęs vėsa dvelkiantis vėjelis. Ugnis jų visai nelietė, – neužgavo ir net jų nevargino” (Dan 3, 50). Senajame Testamente debesis (tas, kuris gaubė susitikimo palapinę dykumos klajonėse), vėjas (dvelkiantis virš vandenų pirmąją pasaulio kūrimo dieną) ir vanduo (kuris, kaip sako pranašas Ezekielis, sukuria naują širdį ir duoda naują dvasią) nurodo Dievą Šventąją Dvasią. Vėsa dvelkiantis vėjelis, taip pat Šventoji Dvasia, yra ženklas, kad Tėvas priėmė Šadracho, Mešacho ir Abed-Nego mylinčias širdis. Tas pats vėsa dvelkiantis vėjelis nusileidžia kiekvienose Mišiose atgaivindamas ir perkeisdamas mūsų aukas, kad jos taptų priimtinos Dievui Tėvui. Mūsų maldavimų, darbų, džiaugsmų ir kentėjimų derinys, sujungtas su Jėzaus auka, sudabartinta Mišiose ir perkeista Šventosios Dvasios, tampa tikra pasiaukojimo dovana, kurios taip trokšta Dievas.

Dažniausiai patarnautojai renka aukas į pintą krepšelį ar maišelį, tačiau jie lygiai taip pat galėtų ištiesti aukų rinkimo lėkštę. Lotyniškai lėkštė yra patena, taip pat vadinasi ir auksinis indas, kuriame per Mišias laikoma Ostija. Kai aukų krepšelis arba lėkštė keliauja per navą, uždėkite ant jos save. Paaukokite, atiduokite visa, kas gera ir bloga, ir net bjauru – visa, koks esate – kad galėtumėte susivienyti su kitais paties Jėzaus Kūne, būti perkeistas Šventosios Dvasios ir meilės sąjungoje pasiūlytas Tėvui. Ši auka bus tikra dovana Dievui, toji, kurios Jis negali gauti be jūsų sutikimo.

Paruošti save kaip dovaną Mišiose yra esminga, bet taip pat reikia turėti galios pasiūlyti tą save Dievui. Iki Kristaus atėjimo žmonės neturėjo galios patys aukoti aukas; jie turėjo atiduoti jas ypatingam kunigų luomui, levitams, kad paaukotų jas Dievui. Dabar, krikštu susivieniję su Jėzumi, visi Bažnyčios nariai yra kunigai ir dalyvauja pašvęstųjų (paskirtųjų) kunigų kunigiškame darbe. Bet tarnaujanti kunigystė jokiu būdu netampa antraeilė. Toliau aptarsime, kaip aukai reikia kunigo ir kas juos sieja.

Kai kitą kartą eisite į Mišias: 

  • Visą savaitę iš širdies melskitės ryto pasiaukojimo maldą: “O Jėzau, per nekaltąją Marijos širdį aukoju Tau šios dienos savo maldas, darbus, džiaugsmus ir kentėjimus kartu su šventąja Mišių auka visame pasaulyje. Visa aukoju Švenčiausiosios Tavo Širdies intencijomis: už sielų išgelbėjimą, kaip atgailą už nuodėmes ir visų krikščionių vienybę. Taip pat visa aukoju mūsų vyskupų ir visų maldos apaštalų intencijomis, o ypač šio mėnesio Šventojo Tėvo intencijomis”.
  • Pakeliui į Mišias prisiminkite savo maldavimus, darbus, džiaugsmus ir kentėjimus; ir asmeninius, ir šeimos.
  • Kvieskite Šventąją Dvasią Gaivintoją, kad paliestų jūsų širdį ir paruoštų ją vienybei su Dievu.
  • Apmąstykite (Lectio divina) Danieliaus knygos trečią skyrių.
  • Nešant dovanas prie altoriaus, pasistenkite, kad tarp jų būtų ir jūsų dvasinė auka.
  • Žvelkite į savo ir viso pasaulio maldas, darbus, džiaugsmus ir kentėjimus, kurie kaip vanduo liejasi į taurę ir susijungia su Kristaus vyno auka. Mąstykit apie save kaip apie konkretų kviečio grūdą, didesnės Jėzaus mistinio Kūno Ostijos dalelę.

Versta iš Christopher Carstens, A Devotional Journey into the Mass, Sophia Institute Press, 2018

Publikuojama pagal susitarimą su Sophia Institute Press.

Pamaldi kelionė į Mišias | Pradžios malda (3-8)

"Jie atsidėję meldėsi" (Apd 2, 42). Leidžiantis į kelionę, ypač nežinomu maršrutu, reikalingos nuorodos ir kelio ženklai. Panašiai reikia ruoštis ir pamaldžiai kelionei į Mišias. Kaip giliau panirti į svarbiausią Bažnyčios maldos slėpinį? Kas mane šioje...

Skaityti toliau

Pamaldi kelionė į Mišias | Kryžiaus ženklas (2-8)

"Iš žemės Viešpats Dievas išaugino įvairių medžių, gražių akims ir gerų maistui, su gyvybės medžiu sodo viduryje ir gero bei pikto pažinimo medžiu" (Pr 2, 9). Beveik visi turime vienokių ar kitokių regėjimo sutrikimų. Šiuolaikinė medicina siūlo daugybę...

Skaityti toliau

Pamaldi kelionė į Mišias | Įvadas

Keturmečio berniuko kartą paklausiau, kas jam labiausiai patinka sekmadienį bažnyčioje. "Po Mišių valgyti spurgas", - atsakė vaikas, truputį vyresnė sesutė jam paantrino. Deja, daugumos "ėjimo" į Mišias priežastis būna ne ką prakilnesnė. Tiesa, Šventoji Dvasia...

Skaityti toliau

dvasiniai skaitymai

Adventas

Advento kelias

Kalėdų laikas

Eilinis laikas

Gavėnia

Velykos

Ignaciškasis dvasingumas

Knygos

Bendruomenės liudijimai