pamaldi kelionė į mišias

Pamaldi kelionė į Mišias | Kaip klausytis skaitinių (4-8)

“Viešpats kalbėdavo su Moze veidas į veidą, kaip žmogus kalba su savo bičiuliu” (Iš 33, 11).

V a. Roma nebuvo tokia viliojanti kaip šiandien. Šis galingas miestas, politinė ir kultūros sostinė imperijos, kuri ne vieną amžių išlaikė taiką karine galia, lėtai, bet užtikrintai virto smurto ir blogio irštva. Politiniai vadai kilo žudant ir papirkinėjant. Miestą užplūdo iš savo žemės nepajėgiantys pragyventi ūkininkai. Pagrindiniai pasilinksminimai buvo prostitucija ir mirtinos žaidynės Koliziejuje. Švino vamzdžiais miesto gerovei tekėjęs vanduo nuodijo kraują. Armija buvo brangi ir ne visiškai atsidavusi, kad apsaugotų miestą ir imperiją. Galiausiai 476 m. barbarai nuvertė paskutinį Vakarų Romos imperijos valdovą Romulą Augustą. Romos imperija žlugo.

Tuo metu Romos pakraštyje, Nursijos miestelyje, kilmingoje šeimoje gimė būsimasis šventasis Benediktas. Jaunuolis mokėsi Romoje, kol, maždaug 500-aisiais, norėdamas atsispirti vis dažnesnėms blogio ir savo bičiulių gyvenimo būdo pagundoms, jis iškeliavo iš miesto ieškoti tikėjimo ir doros gyvenimui labiau tinkamos vietos. Subūręs kitus panašiai mąstančius vyrus, “vakarų vienuolijų tėvas” sukūrė “gyvenimo taisykles” – Regulą, kuri į to laikmečio chaosą įnešė tvarkos ir grožio. Tų, kurie sekė Benedikto Regula, gyvenimas buvo nukreiptas į Dievą; tiems, kurie šių dienų chaose nori girdėti Dievo balsą, šv. Benediktas yra puikus mokytojas. 

Benediktas, kurio vardas reiškia “gerai kalbėti” (lot. bene + dicere), savo skelbimu įkūnija šį didžiausią palaiminimą. Garsiąją Regulą jis pradeda paprastai, tačiau giliai, iš esmės: “Klausyk, sūnau, mokytojo paliepimų, palenk savo širdies ausį”. Keistai atrodytų, jei mėgintum įsivaizduoti širdį su ausimis, tačiau kaip maldingumo metafora, palyginimas kalba iš esmės: kas mes esame tada, kai klausomės skaitinių Žodžio liturgijoje. Labai dažnai mes girdėdami nesiklausome, tad privalome klausti, ką galime padaryti, kad Dievo žodis pro vieną ausį įėjęs pro kitą neišeitų (juk pasitaikė, kad automatiškai atsakęs: “Dėkojame Dievui” suvoki, jog negali įvardyti nė vieno skaitinyje paminėto dalyko?). Kaip “įsidėti” Dievo žodį į širdį, kad, jei galima taip pasakyti, per mano kraujotaką, kūno arterijas ir venas jis nukeliautų iki pačių pakraščių ir atgaivintų visą mano būtį? Kaip klausytis Dievo žodžio, kad tapčiau šventas dabar?

Po Vatikano II Susirinkimo Bažnyčia persvarstė, kaip turėtų skelbti Dievo žodį savo nariams. Susirinkimo dokumentuose ir reformuotose apeigų knygose Magisteriumas kalba apie “Žodžio stalą” ir “maistą”, kuris per ausis patenka į širdį. Prisiminkime, kaip Apreiškimo knygoje angelas šventajam Jonui duoda suvalgyti ritinį. Žodžiui, kurį galima valgyti, suteikiama iš esmės nauja prasmė. Kad geriau suprastume Žodžio teologiją, kad galėtume dalyvauti Žodžio liturgijoje kaip Bažnyčia trokšta, turime nepamiršti dviejų svarbių tiesų. 

Pirma, turime suprasti, kad liturginio žodžio medžiagoje, kaip ir visuose sakramentiniuose dalykuose – kiekviename Šventojo Rašto sakinyje ir kiekviename liturgijos garse yra Jėzus, Žodis. Evangelijos pagal Joną pradžia šią tiesą aiškiai aprėpia. Vadinamame Prologe evangelistas skelbia: “Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas” (Jn 1, 1). Jau girdėjome, kad per šį Žodį Tėvas ir Dvasia sukūrė visus dalykus: “Dievas tarė …” (žr. Pr 1). Skelbdami tą patį žodį tautai, Senojo Testamento pranašai siekė nukreipti izraelitų širdis į Dievą. Žydų supratimu išmintingu Tėvo žodžiu Dievas “pasirodė žemėje” ir “buvo namuose su mirtingaisiais” (Bar 3, 38). Ir žydai, ir katalikai supranta, koks svarbus žodis maldoje ir liturgijoje. Tačiau visi šie Senojo Testamento žodžiai atskleidžia vienintelį Žodį, Pirmąjį ir Paskutinįjį Naujojo Testamento Žodį.

Kai kurčios ir nupuolusios širdys laikų pilnatvėje buvo tinkamai paruoštos vėl išgirsti Dievo balsą, Žodis netgi “tapo kūnu”, kad regimai ir girdimai gyventų tarp mūsų (žr. Jn 1, 14). Su stulbinamu poetiniu jautrumu diakonas ir Bažnyčios daktaras šv. Efraimas Siras (IV a.) netgi kalba apie “dvigubą” Jėzaus įsikūnijimą: ne tik Dievo Sūnus tapo Marijos sūnumi, sujungdamas savo dievišką prigimtį su žmogiška prigimtimi, bet ir Dievo Žodis save suvienijo su žmogaus žodžiais. Taigi, klausytis, tarti ir melstis Šventojo Rašto žodžiais yra klausytis, tarti ir melstis Amžinąjį Žodį. Liturgijos žodžiai iki kraštų pripildyti Dievo Žodžio – ši tiesa turi perverti mūsų širdis.

Antra, liturgijos žodžiai skamba kaip Dievo žodis. Žinome, kad pradžioje Dievas visa sukūrė savo Žodžiu, bet per nuodėmę pirmieji tėvai užvėrė Jam savo ausis ir širdis, verčiau pasirinkę klausytis melo. Dievas neapleido savo mylimų kūrinių, nepaliko jų vienų kapstytis ir nepaliovė kalbėti savo žmonėms, daugel kartų ir įvairiais būdais, per pranašus. Tačiau nupuolę ir riboti žmonės negirdi taip kaip tie, kurie pripildyti tobulu Dievo malonės saiku. Išrinktoji tauta galėjo pasiūlyti tiktai netobulą atsaką – atsiliepti Dievui ne tiesiogiai, bet per savo kunigus. Tačiau Jėzaus įsikūnijimu “Jis prabilo į mus per Sūnų” (Žyd 1, 1-2). Išgelbėjimo istorijoje Jėzaus asmenyje yra atkurtas pokalbis tarp Dangaus ir žemės iš lūpų į lūpas, Dievo ir žmogaus susitikimas. Tai yra, įsikūnijusiame Kristuje Dievas (kuris yra Jėzus), kalba aiškiai, mylinčiai ir įtikinamai, o žmogus (kuris yra Jėzus) tobulai girdi ir visa širdimi atsiliepia. Pirminį dialogą tarp Kūrėjo ir kūrinio, kurį buvo nutraukęs Adomo kurtumas, atkūrė naujasis Adomas Jėzus – gimė nauja kūrinija.

Šiame atkurtame Kūrėjo ir kūrinio pokalbyje nuostabu yra tai, jog seniau vykę pokalbiai tarp Dievo ir žmonijos nėra prarasti, dingę praeityje. Ši didinga istorija yra išgyvenama kasdienėje Mišių patirtyje. 

Pirmojoje Žodžio liturgijos dalyje, skaitinyje iš Senojo Testamento, kaip ir išrinktajai tautai, Dievas kalba mums, tačiau iš tolo. Tiesa, kartais šešėlyje stovi ateisiančio Kristaus švytinti figūra. Paskui psalmės atliepu mes atsiliepiame Dievui – ne savais, o Šventojo Rašto žodžiais. Antrajame skaitinyje Dievas vėl prabyla mums, jau aiškiai ir iš arčiau, Jėzaus šviesoje. Evangelijoje Jėzus pats mums prabyla, o homilijoje, padedant Šventajai Dvasiai, Kristaus kūnas, Bažnyčia praskleidžia slėpinį trokštančioms širdims. Toliau eina Tikėjimo išpažinimas: vėl mūsų eilė atsiliepti Dievui, pritarti viskam, ką Jis atskleidė mums savo žodžiu, girdėtu skaitiniuose. Galiausiai visuotinėje maldoje mes kalbame Dievui: dabar jau savo žodžiais užtariame pasaulį. Taigi, Mišių Žodžio liturgijoje mes turėtume girdėti didesnio išgelbėjimo istorijos dialogo atgarsį, taip pat kvietimą kiekvienam dalyvauti asmeniškai. Kitaip nei kietasprandė ir nerangi girdėti senosios sandoros tauta (nepasiduokime pagundai žvelgti į ją su panieka), mes privalome klausytis Dievo žodžio savo širdimis.

Pasigilinkime į širdies vaidmenį Žodžio liturgijoje. Kaip istorija veda iki kulminacijos, kur įsikūnijęs Dievas nuo kryžiaus taria ir girdi meilės žodžius, taip ir Žodžio liturgija pasiekia aukščiausią tašką, keliaujant nuo Evangelijos iki Tikėjimo išpažinimo ir užbaigiant visuotine malda. Dialogas tarp Dievo ir Jo tautos, vykstantis Šventojoje Dvasioje, yra galimybė priimti Dievo žodį į širdį ir maldingai paruošti Jam atsaką. Tiktai tada, kai Dievo žodį priimame į širdį, galime nuoširdžiai, taip kaip Jėzus, atsiliepti. Pirmasis mūsų atsiliepimas Jėzui Žodžiui po Evangelijos yra Tikėjimo išpažinimas, dar vadinamas Credo. Lotyniškai credo ir reiškia tikėti. Yra manančių, kad credo sudarytas iš dviejų trumpesnių žodžių: cor – širdis ir do (iš donate, dono) – dovana, duoti. Taigi, pasakymas Credo, tikiu, nėra paprasčiausiais linktelėjimas pritariant tam, ką Dievas kalba skaitiniuose – tarsi klausytume pokalbio per radiją. Kalbėdami Tikėjimo išpažinimą į eilutes už ką tik girdėtą Dievo žodį sudedame visa širdį. Girdėjau širdimi, todėl dabar nuoširdžiai galiu Dievui pasakyti: tikiu. Tokį atliepą Jis trokšta išgirsti.

Tačiau širdies darbas Žodžio liturgijoje nesibaigia Dievo žodžio klausymu ir atsiliepimu. Galutinis šios Mišių dalies tikslas yra užtarti, tarpininkauti pasaulio, Bažnyčios, bendruomenės, šeimų poreikiams visuotinėje maldoje. Aukoti maldas Dievui už kitus yra kunigiškas veiksmas, ir kunigas yra tarpininkas tarp dviejų šalių. Iš savo širdžių pateikdami Dievui kitų poreikius, tampame Dievo malonės pasauliui tarpininkais. Taip kaip mūsų fizinė širdis yra priemonė, kurios dėka kraujas srūva po kūną ir grįžta gyvybiškai svarbaus deguonies, panašiai “dvasinės” širdys yra tarpininkai, per kurias pasaulis suvokia Dievo meilę ir per kurias ta meilė pasiekia kitus. Mišių struktūroje Žodžio liturgija lygiagreti Aukos liturgijai. Taip, kaip Eucharistijos liturgija pasiekia aukščiausią tašką vertu Šventosios Komunijos priėmimu, Žodžio liturgija savo zenitą pasiekia visuotinėje maldoje. Abu veiksmai kyla iš Dievo trokštančios širdies, kartu pripildydami širdį Dievo gyvybės.

V a. šv. Benediktas kvietė mus palenkti širdies ausį Dievo žodžiui. Jam šis darbas atrodė pagrindinis plečiant Vakarų Bažnyčios misiją. Bažnyčia ir toliau moko, kaip atidžiai klausytis. Popiežius Benediktas XVI vadina Bažnyčią “didžiąja klausymosi mokytoja”, nes ji moko savo mokinius, tikinčiuosius katalikus dažnai sudėtingo darbo – atverti ausis ir širdis. Konkrečiai, popiežius Benediktas rašo apie Lectio divina, vieną iš Bažnyčios siūlomiausių būdų melstis su Šventuoju Raštu. Anot jo, “maldos lydimas įdėmus Šventojo Rašto skaitymas veda į intymų pokalbį, kai skaitant išgirstama kalbant Dievą ir į tai atsiliepiama malda, širdžiai patikliai atsiveriant”. Popiežius įsitikinęs, “jog tokia praktika, veiksmingai skatinama, gali dovanoti Bažnyčiai naują dvasinį pavasarį”.

Trumpai apie Lectio divina

  • Skaitymas

Pirmasis žingsnis – pasirinkti ir skaityti konkretų tekstą. Nors kiekviena Šventojo Rašto ištrauka gali būti susitikimo su Dievu vieta ir priemonė su juo kalbėtis, geriausia rinktis Mišių skaitinius, ypač kito sekmadienio Evangelijos ištrauką.  

Jau turėdami ištrauką, pradedame skaityti. Paprastai skaitome paskubomis, tačiau šį įkvėptą žodį – nepamirškim, šiuose žodžiuose tikrai yra Jėzus – skaitom lėtai ir atidžiai. Ką sako pats tekstas? Ką Bažnyčia – klausymosi mokytoja – nori, kad išgirstume? Kaip gera mokytoja, Bažnyčia žino, kad kartojimas yra visų mokslų motina. Todėl, perskaitę tekstą vieną kartą, neskubėdami perskaitykite jį dar porą kartų.

Vaisingo skaitymo taip pat galima pasimokyti Mišiose. Prieš skelbdamas Evangeliją, kunigas pasiruošia melsdamasis: “Nuvalyk, Viešpatie, mano širdį ir lūpas, kad vertai skelbčiau Tavo Šventąją Evangeliją”. Panašiai ir mes šventąjį skaitymą turėtume pradėti malda. Nors tiktų bet kuri nuoširdi malda, galime pasinaudoti kunigiškąja: “Nuvalyk mano širdį ir mano ausis, Visagali Dieve, kad vertai skaityčiau Tavo šventąją Evangeliją”. Mišiose kunigas Evangeliją skaito stovėdamas – kūno padėtis išreiškia ir skatina atidumą ir pagarbą. Mums nebūtina skaitant stovėti, tačiau turėtume rasti tokią kūno padėtį, kuri padėtų išlikti dėmesingiems ir atsiliepti, tokią padėtį, kuri neblaškytų ir netrukdytų. Galiausiai, baigęs skaityti Mišių Evangelijos ištrauką, kunigas pabučiuoja Bibliją kaip meilės ženklą. Išreikšdami savo meilę Kristui Žodžiui, taip pat galime pagalvoti apie panašų gestą.

  • Meditacija / Apmąstymas

Ramioje vietoje, maldingai ir lėtai, kelis kartus skaitant Šventojo Rašto ištrauką, perėjimas nuo skaitymo prie meditacijos įvyks savaime (galima sakyti, antgamtiniu būdu). Jei pirmajame Lectio divina etape klausiame: “Apie ką ši ištrauka?”, tai medituodami turime klausti: “Ką tekstas sako man?” Kitaip nei paprastos knygos ar žurnalo tekstas, kuris skirtas tiesiog perduoti informaciją, Šventasis Raštas padeda užmegzti artimą ryšį su Dievu. Jo žodžiai pripildyti Žodžio. Jėzus garsiai ir aiškiai kalba tiesiai mums į širdį. 

Klausytis geriausiai padeda vaizduotė. Įsivaizduokite skaitytą ištrauką. Gal esate vienas iš Jėzų lydinčių apaštalų? Gal esate bevardis išgydymo liudytojas? Gal su minia atėjote pasiklausyti Jėzaus ir buvote pamaitintas stebuklingai padauginta duona ir žuvimis? Gal esate konkretus veikėjas: neūžauga Zachiejus po sikomoru ar aukštasis kunigas Kajafas, stebintis Jėzaus teismą? O gal įsivaizduojate save kaip Jėzų, nešantį kryžių – ką Jis jaučia? Kuo smulkiau įsivaizduodami Evangelijos ištrauką galime aiškiau apmąstyti – ir giliau išgirsti – ką mums kalba Tėvo Žodis.

  • Atsiliepimas / Malda

Perskaitę ir apmąstę Evangelijos ištrauką turime atsiliepti. Jau sužinojome: nei išgelbėjimo istorija, nei ją atspindinti Žodžio liturgija nėra monologai, kur tik (mono) Dievas kalba (logue). Dievas tikrai nori, kad klausytume, tačiau taip pat Jis nori, kad atsilieptume. Jei girdime, ką Dievas mums kalba Šventojo Rašto tekstu, ką galime Jam atsakyti? Jei Žodis mums sako, kad turime būti dosnūs (kaip našlė, paaukojusi viską, ką turi), mažiau ambicingi (kaip Jokūbas ir Jonas, kurie troško sau vietos Jėzaus šlovėje), greiti atleisti (kaip Jėzus ant kryžiaus), pasitikintys (kaip Jericho neregys) – kad ir ką girdime – kaip atsiliepsime? Tinka šlovinti, dėkoti, prašyti, garbinti, tinka net ir tyli malda. “Žodis Dievas, – sako mums popiežius Benediktas XVI, – apreiškia mums patį Dievą kaip Dieviškųjų Asmenų meilės dialogą” (Dei verbum, 6). Mūsų pokalbis su Kristumi – tai Jo kvietimas ir mūsų sutikimas įsijungti į dievišką dialogą. 

  • Kontempliacija

Ketvirtajame žingsnyje apmąstomas dialogas, įvykęs tarp mano širdies ir Jėzaus Širdies. Ar galite prisiminti puikiausius gyvenimo pokalbius? Pavyzdžiui, aš puikiai prisimenu būsimosios žmonos atsaką į prašymą už manęs tekėti. Taip pat prisimenu sunkią gydytojo ištartą diagnozę. Dar prisimenu artimo draugo atsisveikinimo žodžius išvykstant. Visi šie pokalbiai buvo svarbūs, įsimintini; tačiau nė vienas iš jų nėra toks ypatingas, kaip pokalbis maldoje su Kristumi. Šio intymaus pokalbio – gal guodžiančio, gal iššūkį keliančio, gal drąsinančio – kontempliavimas padeda matyti pasaulį ir mano vietą jame naujoje šviesoje. Panašiai naujoje perspektyvoje atsidurdavau tapdamas džiaugsmingu sužadėtiniu, sunerimusiu tėvu ar dėkingu draugu. Šv. Paulius Laiške romiečiams kviečia mus nesekti šiuo pasauliu (kad ir kur būtum – V a. Romoje ar XX a. Lietuvoje), bet pasikeisti atsinaujinant dvasia (plg. Rom 12, 2), kad galėtume matyti Kristaus šviesoje – toje pačioje šviesoje, kuri apšviečia amžinojo miesto – dangaus Jeruzalės šventuosius. 

  • Apsisprendimas

Penktasis ir paskutinis Lectio divina žingsnis yra apsisprendimas veikti. Dialogas su Dievu ne tik atnaujina dvasioje, kaip sako šv. Paulius, bet atnaujina visus gyvenimo aspektus, paversdamas mus gyva auka. Šv. Irenėjus iš Liono (II a.) sakė, kad Dievo šlovė yra gyvas žmogus, ir kad apstus gyvenimas kyla iš Dievo regėjimo. Matyti Dievą veidas į veidą arba, kaip mūsų atveju, artimai jį girdėti ir kalbėtis su Juo – tai turėti gyvenimą. Mūsų santykiai su artimaisiais ir kiekvienu sutiktu žmogumi tampa pripildyti malonės ir pakylėti į aukštesnį lygį. Pokalbis su Jėzumi sujaudina mūsų širdis, mūsų širdys judina mūsų kūnus, o mūsų kūnai tampa gyvosiomis ląstelėmis, kurios judina mistinį Kūną. Kiekvieno žmogaus gyvenimo aplinkybės lemia, kaip mes paveiksime kitus, todėl kiekvienam iš mūsų Lectio divina pabaigoje būtina klausti: “Kokio konkretaus gyvenimo perkeitimo Žodis iš manęs prašo? Kam kviečia?” Kaip sakė šventasis Benediktas, kuris klausėsi žodžio širdimi, mūsų klausymasis perkeičia ir sudievina mus, o per mus ir tuos, su kuriais susitinkame kasdieniame gyvenime. Nebūtinai įkursime vienuoliją, bet visi mūsų darbai – didesnei Dievo garbei. 

Nors metodas reikalauja pastangų, šis darbas visada veda dvasinius vaisius. Mišiose skelbiamas žodis tikrai galingas, bet, kad iš tos jėgos gautume naudos, turėtume su šia ištrauka ištikimai melstis savaitę iki Mišių ir kelias dienas po to. Kai mūsų ausys ir širdys prisiderins prie sekmadienio Evangelijos ištraukos, žodžiai turės daugiau emocinės galios, daugiau dvasinės jėgos, taps reikšmingesni. 

Kai kitą kartą eisite į Mišias: 

  • Susiraskite sekmadienio skaitinius interneto svetainėje. Galbūt norėsite įsigyti Magnificat leidinėlį.
  • Iki sekmadienio melskitės lectio divina: skaitykite, medituokite, atsiliepkite, kontempliuokite, veikite.
  • Dieną dvi po sekmadienio prisiminkite Evangelijos žinią ir dėkokite Dievui už vaisius, gautus maldingai klausantis širdimi.

Versta iš Christopher Carstens, A Devotional Journey into the Mass, Sophia Institute Press, 2018

Publikuojama pagal susitarimą su Sophia Institute Press.

Pamaldi kelionė į Mišias | Pradžios malda (3-8)

"Jie atsidėję meldėsi" (Apd 2, 42). Leidžiantis į kelionę, ypač nežinomu maršrutu, reikalingos nuorodos ir kelio ženklai. Panašiai reikia ruoštis ir pamaldžiai kelionei į Mišias. Kaip giliau panirti į svarbiausią Bažnyčios maldos slėpinį? Kas mane šioje...

Skaityti toliau

Pamaldi kelionė į Mišias | Kryžiaus ženklas (2-8)

"Iš žemės Viešpats Dievas išaugino įvairių medžių, gražių akims ir gerų maistui, su gyvybės medžiu sodo viduryje ir gero bei pikto pažinimo medžiu" (Pr 2, 9). Beveik visi turime vienokių ar kitokių regėjimo sutrikimų. Šiuolaikinė medicina siūlo daugybę...

Skaityti toliau

Pamaldi kelionė į Mišias | Įvadas

Keturmečio berniuko kartą paklausiau, kas jam labiausiai patinka sekmadienį bažnyčioje. "Po Mišių valgyti spurgas", - atsakė vaikas, truputį vyresnė sesutė jam paantrino. Deja, daugumos "ėjimo" į Mišias priežastis būna ne ką prakilnesnė. Tiesa, Šventoji Dvasia...

Skaityti toliau

dvasiniai skaitymai

Adventas

Advento kelias

Kalėdų laikas

Eilinis laikas

Gavėnia

Velykos

Ignaciškasis dvasingumas

Knygos

Bendruomenės liudijimai