pamaldi kelionė į mišias

Pamaldi kelionė į Mišias | Kaip dalyvauti Eucharistijos maldoje (6-8)

“Tu esi kunigas amžinai, kaip Melchizedekas” (Ps 110, 4).

Beveik pačiame Siksto koplyčios lubų viduryje esanti garsioji Mikelandželo freska “Adomo sukūrimas” didingai primena, jog pati mūsų būtis nuolankiai priklauso nuo Dievo. Ir piligrimai, ir smalsūs turistai negali atitraukti akių nuo šio meno kūrinio. Ką jie regi? Vieni pastebi spalvas, formą ir grožį; kiti mato tikėjimą ir įkvėpimą; treti įžvelgia subtilesnes dailininko įlietas prasmes. 

Į dalyvavimą liturgijoje, ypač kunigiškąjį, įmanu pažvelgti interpretuojant “Adomo sukūrimą”. Šioje freskoje, jos viduryje Dievo ir Adomo pirštai beveik liečiasi arba tuoj tuoj susilies: bus padėtas esminis taškas regimam Trejybės kūriniui. Bet vis dėlto jie dar nesusilietę. Tarpas tarp jų – ir galia jį užpildyti – tiesiogiai kalba apie kunigystę. Šalia esančios lubų freskos padeda įžvelgti, kodėl. 

Gretimoje freskoje matome, kaip iš miegančio Adomo šono buvo sukurta Ieva, o tolėliau vaizduojamas pirmųjų žmonių nuopuolis, atsiskyrimas nuo malonės ir išvarymas iš sodo. Taigi, jei  pirmas kontaktas sukuria gyvybę, o besitęsiantis ryšys ją palaiko ir augina, vadinasi, Adomo nuodėmė atitraukė žmogaus ranką nuo Dievo ir pastūmėjo į mirtį. Todėl, jei puolęs žmogus ir vaitojanti kūrinija trokšta grįžti į naują gyvenimą, jie turi vėl pasiekti Dievo ranką, susiliesti su Dievu. Per tarpą arba, tiksliau, prarają turi būti nutiestas tiltas. Toks yra kunigo darbas. 

Vienas iš lotynų kalbos žodžių kunigui pavadinti yra pontifex (pontifikas). Lotynų kalbos daiktavardis “pons” reiškia “tiltas”. Iš šaknies “fex” kildinama nūdienė “gamykla” – vieta, kur gaminami daiktai. Sudėjus abu žodžius gaunasi pontifex – “tilto statytojas”, ir tai labai tikslus kunigo apibūdinimas. Kunigas turi galią įveikti atskirtį tarp žmogiškumo ir dieviškumo, leisti žmonėms pereiti į dangų ir susiliesti su Dievu. Prisimenant Mikelandželo freską, kunigas yra tarsi tiltas per tarpą / plyšį tarp ištiestų Dievo ir žmogaus pirštų: bedugnę, kuri atsirado dėl nuodėmės.

Istorijos eigoje ne kartą būta: pastebėjus, kad su pasauliu ne viskas tvarkoje, imama ieškoti kunigo arba bent jau kunigiškų, kad taptų įmanoma bendrauti su dievybe. Tiesą sakant, kunigiškas instinktas yra žmogiškos prigimties dalis, nes mūsų sandara puikiausiai tinka vėl atkurti dangaus ir žemės ryšį. Viena vertus, mes turime daug bendro su kita regima kūrinija – gamta, nes turime medžiaginį kūną. Kita vertus, nemedžiagine siela mes primename nematomus kūrinius – angelus.

Mes trokštame pažinti ir siekiame teisingumo, mes mylime (kartais nekenčiame) vienas kitą ir esame visuotinai nepatenkinti dirbtine laime, kurią atneša medžiaginės gėrybės. Mes atrodome kaip gyvūnai, bet mąstome kaip angelai. Viena koja stovėdami žemiškame pasaulyje, kita – dangiškame, mes užimame išskirtinę vietą kūrinijoje – esame tarsi tiltas, tarpininkas, jungiantis dvi bedugnės, skiriančios mus nuo Dievo, puses (žr. KBK, 355). Teologai yra pavadinę žmogų ne Homo Sapiens (nes kartais mes tokie pat kvaili kaip ir išmintingi), bet Homo Adorans, garbinančiu žmogumi. Taip pat mes esame puolę kūrinijos kunigai ir mums reikia antgamtinių vaistų kunigiškoms ydoms taisyti.

Svarbi, galbūt esminė per visą Senąjį Testamentą besidriekianti gija yra kunigų ugdymas. Švenčiausioji Trejybė dirba, kad atkurtų ir ištobulintų kunigystę, ir individualiai, ir visuotinai. Šis darbas pasiekia tobulumą Jėzuje, kuris yra didžiausias tiltų statytojas, Pontifex Maximus – Vyriausiasis Kunigas. Apžvelkim, kaip išrinktąją tautą pas Dievą vedė Senojo Testamento kunigai.

Kalbant apie Biblijos kunigus, paslaptingas asmuo yra Melchizedekas – svarbus pavyzdys, kaip dvasininkas pajėgus nutiesti tiltą per prarają tarp Dievo ir žmogaus. Nereikia stebėtis, kad Melchizedekas turi daug bendro su ateisiančiu Kristumi. Pirmiausia, jis ne tik kunigas, bet ir karalius, visai kaip Jėzus, ir nėra tiesiog vienas iš senųjų karalių, bet karališkasis Jeruzalės valdovas, tos vietos, kur vieną dieną Kristus atiduos save. Melchizedekas “be tėvo, be motinos, be kilmės sąrašo, neturintis nei dienų pradžios, nei gyvenimo pabaigos, panašus į Dievo Sūnų. Jis lieka kunigas per amžius” (Žyd 7, 3). Jis irgi aukoja duoną ir vyną: taip darys Kristus per Paskutinę vakarienę. IV a. Bažnyčios daktaras šv. Ambrozijus Melchizedeko aukoje įžvelgė visuotinę auką, aukojamą visais laikais visose vietose, “nuo saulės patekėjimo lig jos nusileidimo” (Mal 1, 11). Melchizedeko auka nesusaistyta su būsima Jeruzalės šventykla, neapribota vienos giminės – levitų – kunigyste. Melchizedeko kunigystė siekia toliau nei Adomo ranka. Kitaip tariant, ši kunigystė didi, tokia, kuri kviečia pasaulio kunigus – vyrus ir moteris – į jų pirminę vietą kaip garbinimo tilto statytojus.

Kitaip tarnauja Abraomas, kunigo Melchizedeko palaimintas Dievo vardu. Abraomas yra kitoks kunigas nei Melchizedekas.  Abramą, toks pradžioje buvo jo vardas, Dievas pašaukė iš svečios šalies, pažadėjęs palaiminimą ir palikuonių (plg. Pr 12, 1-3). Jis reguliariai statė aukurus ir aukojo Dievui aukas (pvz., Pr 12, 7; 12, 8; 13, 18). Per šiuos aukurus bei kunigo Abraomo paaukotas aukas dangus ir žemė vieną dieną susijungs (aukuras, auka ir kunigas neatskiriami). Pati reikšmingiausia Abraomo auka buvo brangiausias jo širdžiai sūnus Izaokas.

Dievas liepia Abraomui nueiti į Morijos kraštą ir paaukoti sūnų kaip deginamąją auką nurodytame kalne (plg. Pr 2, 22). Izaokas keliauja į Morijos kraštą raitas ant asilo, į kalną ant pečių nešasi malkų (medžio) mirčiai ir laisvai atiduoda save į savo tėvo rankas. Ši namų, tėviška kunigystė, perduodama iš tėvo sūnui, buvo nuo pat pradžių. Iš prigimties kunigai, Dievo tauta buvo šaukiami kunigiškai aukoti auką kaip būdą susivienyti – susiliesti pirštais – su Dievu.

Dar vienas  Senosios Sandoros kunigas Mozė, gelbėdamas nuo pasaulietinių nelaimių, veda savo žmones į naują gyvenimą. Stovėdamas tautos priešakyje (anot psalmininko, jis užstoja izraelitus nuo Dievo pykčio (plg. Ps 106, 23)), jis skiria šeimynų tėvus aukoti avinėlius be dėmės kaip savo pirmagimių išpirką. Dievas pasigaili, praeidamas pro avinėlių krauju pažymėtas namų duris. Kitą dieną Mozė su lazda (kryžiaus simbolis) rankoje išveda žydus iš Egipto vergijos, perveda per Raudonąją jūrą į laisvę ir naują gyvenimą kitame krante. Visa tauta, sako jiems Dievas “būsite mano kunigiška karalystė ir šventa tauta” (Iš 19, 6), kanalas, per kurį dangus ir žemė vieną dieną vėl susijungs.

Visose ankstyvosiose pranašystėse apie Kristaus kunigystę matyti, kad perėjimas iš vienos būsenos į kitą ir susijungimas, ryšio atkūrimas su Dievu yra gyvybiškai būtinas. Iki Jėzaus atėjimo Raudonosios jūros perėjimas buvo reikšmingiausias perėjimas, kur kelionė buvo kunigiško tilto tarp žmogaus ir Dievo statyba. Bet tai ne vienintelis perėjimo pavyzdys. Pavyzdžiui, keturiasdešimt metų klajojus dykumoje, Jozuė (hebrajiškai šis vardas atitinka Jėzų) sausuma – upės vandenys atsitraukia į abi puses – perveda išrinktąją tautą per Jordaną į Pažadėtąją žemę prie Jericho (Joz 3). Elijas taip pat pereina per Jordaną prie Jericho, paskui liepsnojančiu vežimu yra paimamas pas Dievą. Elijas suvynioja savo apsiaustą ir suduoda per vandenį, Jordanas vėl prasiskiria, leisdamas pranašui pereiti. Tiktai tada pasirodo “ugnies vežimas ir ugningi žirgai. Elijas pakyla viesulu į dangų” (2 Kar 2, 11).

Dar vienas perėjimo pavyzdys aprašomas Rutos knygoje, kur pasakojama kaip Naomė ir Ruta, gyvenusios į rytus nuo Jordano Moabo lygumose, išgirsta, kad Viešpats aplankė “savo tautą, duodamas jai duonos” (Rut 1, 6). Tada, perėjusios Jordaną, moterys eina į Betliejų (pavadinimas reiškia “Duonos namai”) ir gauna apsčiai maisto iš Boazo – sočiai pavalgyti ir dar lieka (Argi šis pasakojimas neprimena kito kunigo iš Betliejaus, kuris teikė apsčiai maisto?). Visuose trijuose pavyzdžiuose – Jozuės, Elijo ir Naomės su Ruta – matome tiltą ir perėjimą: kelionę iš vergijos ir bado šiame žemiškame gyvenime į atgaivą ir naują gyvenimą su Dievu. Visuose pavyzdžiuose minima kunigiškoji tilto statyba – ryšio tarp žmogaus ir Dievo atkūrimas.

Šie Senojo Testamento kunigai ir jų tarpininkavimas randa išsipildymą Vyriausiame Kunige Jėzuje Kristuje. Kaip Melchizedekas, Viešpats Jėzus aukoja duoną ir vyną Jeruzalėje. Kaip Abraomas, Jis ant kryžiaus medžio klusniai pasiūlo savo širdį Tėvui. Kaip Mozė, Jėzus užstoja žmogų nuo Dievo rūstybės, atsistoja tarpe / spragoje ir pastato tiltą iš žemės į Dangų, kad mes galėtume pereiti pas Dievą. Šis atperkamasis tilto statymas vadinamas Velykų slėpiniu. Jis apima Jėzaus Kančią ir pasiaukojamą mirtį, Prisikėlimą ir žengimą pas Tėvą, į Jo dešinę. Kadangi Jėzaus kunigiškasis Velykų slėpinys yra Jo gelbėjamojo darbo viršūnė, suprantama, jog tai yra Mišių esmė.

Keliaudami į Mišių širdį ateiname į Švenčiausiąją Atpirkėjo Širdį. Jo Širdis ir yra tiltas, kuriuo mes pereiname iš žemės į Dangų. Pagalvokim, koks tilto statytojas yra Jėzus ir kodėl Jį vadinam didžiausiu iš visų. Jei visų žmogiškų troškimų tiltas sujungia žemę su dangumi, atkuria žmogaus ir Dievo ryšį, Jėzus vienintelis gali jį nutiesti, nes Jis tobulai darbuojasi iš abiejų pragarmės pusių. Viena vertus, Jis visiškas Dievas, antrasis Švenčiausiosios Trejybės asmuo, Jis turi visą valdžią ir galią pasiekti mus iš Dangaus į žemę (panašiai kaip Mikelandželas ant Siksto koplyčios lubų nutapė Dievą, siekiantį žmogaus). Kita vertus, Kristus yra tobulai, absoliučiai ir visiškai, žmogus. Tik kitaip nei pirmasis žmogus, Adomas, kuris atitraukė savo ranką nuo gyvybę teikiančio Dievo prisilietimo, šis, antrasis Adomas, nepalūžta po klaidinančių troškimų svoriu ir netrokšta nieko kito, tik vienybės su Dievu. Kristus, Dievas ir Žmogus, yra tikrasis Vyriausiasis Kunigas, tiltas per didžiąją nuodėmės sukurtą pragarmę. Ar galima įsivaizduoti didesnį tiltą – ar tilto statytoją?

Turėdami mintyse šį tilto statytojo įvaizdį, grįžkime į Mišias. Eucharistijos maldoje mums atsiveria šis didingas tiltas. Jėzus turi galią vėl sujungti abi puses, o naudojama medžiaga yra Jo Širdis, didi dovana, kuri užpildo erdvę tarp Dangaus ir žemės. Jo Kryžius yra altorius – taškas X, žymintis vietą, kur yra Jo Širdis. Per laisvanorišką Velykų slėpinio tarpininką, įšventintąjį Jo kunigą, Jėzus tampa esamas. Bet, nors Mišiose Jėzus yra auka, altorius ir istorinio Velykų slėpinio Kunigas, Jis vis dar trokšta mūsų dalyvavimo. Kristus Vyriausiasis Kunigas Mišiose yra svarbiausias, bet Jis vis tiek kviečia mus – įšventintuosius ir pakrikštytuosius – būti Jo bendradarbiais, gelbėjimo darbe ir kunigystėje.

Bet kas yra šis laisvanoris Velykų slėpinio dalyvis? Įšventinimas į kunigus prilygina žmogų Kristui Kunigui ir suteikia jam unikalią galią vykdyti Kristaus kunigystę Bažnyčios priešakyje. Gerokai prieš šventimus tas žmogus pradėjo dalyvauti Kristaus kunigystėje dėl Krikšto. Krikšto sakramentas ne tik panaikina visas nuodėmes, jo metu gausiai išliejama išgelbėjimo dovanų: Dievo malonės gyvenimas, Šventosios Dvasios dovanos, dalyvavimas Kristaus kūne ir Kristaus kunigystėje. Visi Sakramentai padeda mums atrodyti, eiti, galvoti ir būti kaip Jėzus. Kadangi kunigystė yra viena iš Kristaus ypatybių, tai tampa ir krikščionio bruožu.

Jei Kristus yra Pontifex Maximus, tada visi ir kiekvienas iš pakrikštytųjų yra pontifex minimus, mažieji tiltų statytojai. Mūsų tiltas yra tas pats, kurį stato Kristus. Tai tiltas, prie kurio statybos mes prisidedame aukodami save. Krikšto pobūdis mus įgalina – ir reikalauja iš mūsų – vykdyti Kristaus kunigystę savyje.

Dievas prašo visos mūsų širdies. Bet nei Jis, nei kunigas Mišių metu neima aukos prieš mūsų valią. Atiduodami savo širdį Tėvui, mes susivienijame su Kristumi ant altoriaus, kuris tarnauja kaip kelias tarp Dangaus ir žemės. Kadangi Jėzus yra Kunigas, kuris įgalina mus veikti, mes įgyvendiname Jo kunigystę savyje. Mišiose, paruošus altorių ir atnašas, kunigas ragina mus melstis, kad jo ir mūsų auka būtų priimtina Dievui. Priimdami kunigišką laikyseną, mes atsistojame plyšyje / spragoje ir sakome: “Tepriima Viešpats iš tavo rankų šią auką, tegu ji teikia Jam garbę ir šlovę, o mums ir visai Bažnyčiai – dvasinę naudą”. Tada ateina laikas pasiraitoti rankoves ir Eucharistijos maldoje kartu su Jėzumi nešti savo maldas, darbus, džiaugsmus ir kentėjimus per didįjį tiltą. Šv. Leonas Didysis šitaip kalba:

“…nes visi, atgimusieji Kristuje (…) yra Šventosios Dvasios aliejumi pašventinti kunigai. (…) Tegu visi dvasingi ir subrendę krikščionys supranta, kad greta ypatingos įšventintųjų kunigų tarnystės, ir jie yra (…) kunigiškos tarnybos dalyviai. Nes (…) kas yra labiau kunigiška nei pažadėti Viešpačiui tyrą sąžinę, su meile paaukoti Jam savo širdies altoriuje be dėmės auką?”

Aukoms reikia kunigų, kunigams reikia aukų. Kai mūsų širdis paruošta, Eucharistijos malda yra laikas suvokti savo kunigystei ir susijungti su Dievu.

Kaip Adomo sūnūs ir dukterys, mes sukurti Dievą šlovinti, garbinti ir tarpininkauti kūrinijai. Kaip antrojo Adomo brolių ir seserų, mūsų prigimtiniai troškimai įgyja antgamtinių galių, leidžiančių mums, Kristui padedant, nukreipti puolusį pasaulį į Kūrėjo rankas. Kaip kūrinijos kunigai, mes rodome į Tėvą, kuris Kristuje yra ne toliau nei mūsų piršto galiukas – visiškai šalia. 

Žodis “liturgija” reiškia viešąją tarnystę, laisvai prisiimamą darbą. Didžiąja dalimi Mišiose vyksta darbas – tilto statyba. Už šį darbą yra atlygis: taip kaip išrinktoji tauta, perėjusi Jordaną, gavo medumi ir pienu varvančią naują žemę, kaip perėjusios Ruta ir Naomė gavo Betliejaus duonos, mūsų darbu Eucharistijos maldoje pelnomas maistas yra Kryžiaus medžio vaisiai.

Kai kitą kartą eisite į Mišias:

  • Žvelkite į Eucharistijos maldą kaip į aukščiausią kelionės Dievo link tašką. 
  • Prisiminkite, kad kunigo – Jėzaus, tarnaujančiojo kunigo ir jūsų – užduotis: vėl sujungti Dangų su žeme.  
  • Turėkite omeny, kad Krikštas prilygina jus Jėzui ir Jo kunigystei ir suteikia jums galią aukoti. 
  • Ruošdami širdį per atnašavimą, prisiminkite, kad savo auką turite sujungti su Jėzaus auka kunigo rankose, siunčiant ją per bedugnę Dievui Tėvui. 

Versta iš Christopher Carstens, A Devotional Journey into the Mass, Sophia Institute Press, 2018

Publikuojama pagal susitarimą su Sophia Institute Press.

Pamaldi kelionė į Mišias | Pradžios malda (3-8)

"Jie atsidėję meldėsi" (Apd 2, 42). Leidžiantis į kelionę, ypač nežinomu maršrutu, reikalingos nuorodos ir kelio ženklai. Panašiai reikia ruoštis ir pamaldžiai kelionei į Mišias. Kaip giliau panirti į svarbiausią Bažnyčios maldos slėpinį? Kas mane šioje...

Skaityti toliau

Pamaldi kelionė į Mišias | Kryžiaus ženklas (2-8)

"Iš žemės Viešpats Dievas išaugino įvairių medžių, gražių akims ir gerų maistui, su gyvybės medžiu sodo viduryje ir gero bei pikto pažinimo medžiu" (Pr 2, 9). Beveik visi turime vienokių ar kitokių regėjimo sutrikimų. Šiuolaikinė medicina siūlo daugybę...

Skaityti toliau

Pamaldi kelionė į Mišias | Įvadas

Keturmečio berniuko kartą paklausiau, kas jam labiausiai patinka sekmadienį bažnyčioje. "Po Mišių valgyti spurgas", - atsakė vaikas, truputį vyresnė sesutė jam paantrino. Deja, daugumos "ėjimo" į Mišias priežastis būna ne ką prakilnesnė. Tiesa, Šventoji Dvasia...

Skaityti toliau

dvasiniai skaitymai

Adventas

Advento kelias

Kalėdų laikas

Eilinis laikas

Gavėnia

Velykos

Ignaciškasis dvasingumas

Knygos

Bendruomenės liudijimai