pamaldi kelionė į mišias

Pamaldi kelionė į Mišias | Kaip atsiliepti į Mišių palaiminimą (8-8)

“Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis, ir ganyklą sau ras” (Jn 10, 9).

Šioje knygoje pamaldi kelionė į Mišias prasidėjo prie bažnyčios durų. Stovėdami priešais šias duris mes pradėjome regėti bažnyčios statinį naujoje – Kristaus šviesoje. Paradiniai laiptai veda mus į Dievo kalną ir Jo šventovę, panašiai kaip Jėzaus laikų izraelitus Jeruzalėje. Kruopšti, meistriška apdaila, meno kūriniai rodo, kokia svarbi vieta yra bažnyčia ir koks svarbus dieviškasis Asmuo čia gyvena. Šie sakramentiniai elementai padeda patekti į kitaip nematomą tikrovę, kurios vardas Jėzus.

Vis dėlto vieno dalyko įeidami nepastebime: tai išėjimo ženklas virš durų. Šiuolaikiniuose pastatuose jis privalo būti, ir yra matomas tik išeinant. Viena vertus, ryškus žalias ar raudonas industrinis ženklas atrodo ne vietoje, tarsi netinkamas priedas dailiame ir teologiškai kreipiančiame pastate. Kita vertus, šis ženklas simbolizuoja tikrą teologinę tiesą. Lauko durys ne tik sakramentiškai parodo Jėzų ir kviečia į išgelbėjimą. Garbintojams jos taip pat turėtų šaukti: “Eikite ir Kristaus vardu skleiskite gėrį pasaulyje”. 

Evangelijoje pagal Joną Jėzus pavadina save vartais. Pravartu paskaityti daugiau, kad suprastume, ką reiškia būti vartais. Jėzus kalba: “Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis, ir ganyklą sau ras” (Jn 10, 9). Pirmoji mokymo dalis: “Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas” – yra biblinis pagrindas pradėti Mišių piligrimystę. Antroji dalis – “išeis, ir ganyklą sau ras” – išsiunčia Mišių dalyvius pro duris. 

Žodelio “išeis” lengva nepastebėti. Gera, kad Jėzus mūsų laukia, guodžia mintis apie žalias išgelbėjimo ganyklas. Kai Jėzus, Vartai, po Mišių reikalauja išeiti, esame priversti suklusti, panašiai kaip žvilgsniui užkliūva išėjimo ženklas.

Išėjimo ženklas, kad ir kaip keistai skambėtų, iš tikrųjų atspindi Mišių pabaigos esmę. Mums paraidžiui liepiama išeiti, ir būtent tai Jėzus sako pavadindamas save vartais. Popiežius Pranciškus, panašiai kaip Kristus, nuolat kviečia mus pajudėti, eiti į pasaulį. Jis sako: “Visi esame raginami atsiliepti į kvietimą išeiti iš patogaus būvio ir išdrįsti pasiekti visus pakraščius, kuriems reikia Evangelijos šviesos” (Evangelii gaudeum, 20). 

Mišių pabaigos formulės lingvistiškai atliepia bažnyčios durims, netgi ataidi ryškų virš jų kabantį žodį “Išėjimas”. Skaitydami šį ženklą, suprantame jo esmę, paliepimą – eikite. Dažniausiai lotyniškai Mišios baigiamos žodžiais “Ite, missa est” (Eikite, Mišios baigtos). Ite, arba eikite, nuskamba iš kunigo lūpų. Įdomu, kad lotyniškojo žodžio “mišios” (Missa) šaknis ta pati, kaip ir pabūklo sviedinio – missile: jie kilę iš to paties lotyniško veiksmažodžio mesti, sviesti ar siųstiIte, missa est nėra “geros dienos” palinkėjimas, o paliepimas: eikite – būkite išsviesti – iš bažnyčios pastato į gatvę.

“Eikite, Mišios baigtos”; “Eikite ir skelbkite Viešpaties Evangeliją”; “Eikite ramybėje ir šlovinkite Viešpatį savo gyvenimu”; “Eikite ramybėje”.

Visos keturios Mišių pabaigos formulės prasideda liepiamąja nuosaka: “Eikite…”: esame siunčiami darbuotis pasaulyje. Teologas Deividas Fagerbergas įžvelgia, kaip Mišios sukelia pasaulyje dvasinį gaisrą. “Liturgija sukelia sprogimą, – sako jis, – bet šio sakramentinio protrūkio radiacija neturi likti tarp šventovės sienų. (…) Bažnyčia taip suprojektuota, kad ji sklistų nuo altoriaus per navą, per prieangį: linijinė struktūra kreipia liturginio sprogimo jėgą į gatves”. Popiežius Benediktas taip pat pasitelkia branduolio fizikos pavyzdį ir mato panašias Eucharistijos pasekmes: “Duonos ir vyno substancijos virsmu Jo Kūnu ir Krauju kūrinijai dovanojamas radikalaus pokyčio pradas, savotiškas, vartojant šiandien gerai žinomą įvaizdį, “atomo branduolio dalijimasis”, prasiskverbiantis iki pačios būties šerdies, pokytis, turintis išjudinti tikrovės virsmo procesą, kurio galutinis tikslas yra viso pasaulio perkeitimas į būvį, kai Dievas bus visa visame kame (plg. 1 Kor 15, 28)” (Sacramentum Caritatis, 11).

Šv. Paulius sako truputį paprasčiau: “Kristaus meilė valdo mus” (2 Kor 5, 14). Kad ir kokį fizikos įvaizdį pasirinktumėte – radiaciją, branduolio skilimą ar traukos jėgą – viena yra aišku: po Mišių neturėtume likti nepasikeitę, ir pasaulis neturėtų likti nepakitęs; atvirkščiai, Mišios turi skelbti naują žemę ir naują Dangų. 

Evangelijose yra daug pasakojimų apie dramatiškas pasekmes iš tikrųjų susitikus Kristų. Kai Jėzus išgydė pro išardytą stogą nuleistą paralyžiuotąjį, susirinkusiuosius “pagavo nuostaba, ir jie garbino Dievą. Apimti baimės, jie kalbėjo: “Šiandien matėme nuostabių dalykų” (Lk 5, 26). Susitikusi Jėzų prie šulinio ir atvirai pasikalbėjusi, samarietė “palikusi ąsotį, nubėgo į miestą ir apskelbė žmonėms: ‘Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi. Ar tik jis nebus Mesijas?!’ Ir žmonės iš miesto ėjo pas jį” (Jn 4, 28-30). Suktas mokesčių rinkėjas Zachiejus džiaugsmingai pasveikino Jėzų savo namuose. Jo kaimynai murmėjo dėl visiems žinomų valdininko darbelių, tačiau pasikvietęs į savo namus patį Gailestingumą mokesčių rinkėjas patyrė atsivertimą, kurį išsakė veiksmų planu: “Štai, Viešpatie, pusę savo turto atiduodu vargšams ir, jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai” (Lk 19, 8).

Iš tikrųjų susitikus Jėzų, ar akis į akį prieš du tūkstančius metų, ar šiandien Mišiose, kiekvienas iš mūsų patiriame troškimą, kuriam kone neįmanoma atsispirti – apie tą susitikimą papasakoti kitiems. Tiesą sakant, dažnai, įvykdęs kokį stebuklą – išgydęs kurčiąjį (Mk 7, 36), apvalęs raupsuotąjį (Mk 1, 44-45) ar grąžinęs regėjimą dviem neregiams (Mt 9, 30-31) – Jėzus liepdavo žmonėms niekam apie tai nepasakoti. Bet jie negalėdavo susilaikyti: “Kuo labiau jis jiems draudė, tuo jie plačiau jį skelbė” (Mk 7, 36). Panašiai vyksta Mišiose: Jėzus tikrai dalyvauja ir susitinka su mumis realiu ir galingu būdu. Jei mes pasitinkame Jį tinkamai nuteikę savo širdis, gauname energijos – panašiai kaip sviedinys – eiti ir uždegti pasaulį.

Galbūt Mišių išsiuntimui sviedinių ir atominių sprogimų analogija netinka. Jokios analogijos nėra tobulos. Bet, kaip sako Paulius, pasaulis irgi netobulas, regimas  lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu (plg. 1 Kor 13, 12). Nors Petras, Jokūbas ir Jonas troško pasilikti su šviesos nutviekstu atsimainiusiu Kristumi ant Taboro kalno, jie grįžo į puolusį pasaulį tęsti savo misijos. Atkreipkite dėmesį: nusileidę nuo kalno jie kone iš karto sutinka piktosios dvasios kamuojamą berniuką. Taip nutinka ir mums Mišiose: laikas, praleistas Jėzaus akivaizdoje, suteikia energijos susitikti ir atliepti iškreipto, prieštaringo, įsitempusio pasaulio poreikius, stoti į dvasinę kovą dėl sielų. K. S. Liusas kartą pavadino pasaulį “priešo okupuota teritorija”. Jis paaiškino: “Krikščionybė – tai pasakojimas, kaip išsilaipino teisėtas karalius, galima sakyti, užsislaptinęs, ir kviečia mus dalyvauti didžiuliame pasipriešinimo judėjime” (C. S. Lewis, “Tiesiog krikščionybė”, Katalikų pasaulio leidiniai, Vilnius, 2014, psl. 40). Mūsų, kaip ir iš Atsimainymo aukštumų nusileidusių Petro, Jokūbo ir Jono misija – skleisti Taboro šviesą visiems, kuriuos susitinkame, apšviesti jiems kelią pas Kristų, o per Jį – kelią į Dangaus pergalę.

Ta pačia šviesa nušviesdamas mūsų žemiškuosius rūpesčius, popiežius Pranciškus nuolat kalba apie Bažnyčios misiją eiti į pasaulį, ypač į atokiausias ir pavojingiausias vietas. Apibūdinti Bažnyčią galima įvairiopai: Dievo tauta, Kristaus Kūnas, Išgelbėjimo sakramentas, Dievo Karalystė. Atliepdamas Liusui ir prisilaikydamas jo apibrėžimo apie gelbstinčią Bažnyčios misiją pasaulyje kaip mūšio lauke, popiežius Pranciškus nuolat pasitelkia karo lauko ligoninės įvaizdį: Bažnyčia yra ten, kur vyksta mūšis. Ji nėra tvirtas pastatas, kur žmonės eina gydytis didelių ir mažų sužeidimų. Tai mobili struktūra, kuri teikia pirmąją ir neatidėliotiną pagalbą, rūpinasi, kad jos kariai nežūtų. Tai skubios pagalbos vieta, ne specialisto kabinetas.

Taigi, žodžiai: “Eikite, Mišios baigtos” yra kvietimas prie ginklų. Kiekviena parapija mobilizuojama po Kristaus vėliava ir aprūpinama sielų gydytojais – kunigais. Pasauliečiai tikintieji, kaip sakė popiežius Pijus XII, yra priešakinėse linijose. Anot popiežiaus, per pasauliečius, kurie visą savaitę gyvena, dirba ir augina vaikus pasaulyje, “Bažnyčia tampa gyvybiniu visuomenės pradmeniu” (KBK, 899). Taigi svarbiausioji Mišių užduotis – sukliudyti priešo ketinimams dėl žmonių sielų.

Ruošiantis šiai misijai, Mišios tam tikra prasme yra dvasinė mokymų stovykla. Pavyzdžiui, Eucharistijos maldos pradžioje iš dangaus armijos: angelų ir šventųjų mes mokomės kovos šūkio: “Šventas, Šventas, Šventas”. Šventieji – mūsų pavyzdžiai kovoje. Jie kovojo ne mirčiai, bet gyvenimui. Trejybė trokšta dalintis su mumis savo esme, kad būtume visiškai gyvi. Mūsų aktyvus, sąmoningas, tikras dalyvavimas Dievo darbe – Mišiose – yra dieviško ir žmogiško gyvenimo šaltinis. Komentuodamas šv. Irenėjaus posakį: “Dievo šlovė yra gyvas žmogus”, popiežius Benediktas sako, kad “tikrasis Dievo garbinimas galiausiai yra paties žmogaus gyvenimas, teisingai gyvenantis žmogus, bet gyvenimas tikruoju gyvenimu tampa tik tada, kai formuojamas žvilgsnio į Dievą. Kultas (Mišios) skirtas tą žvilgsnį įgalinti ir per tai suteikti gyvenimą, kuris virsta garbe Dievui” (“Liturgijos dvasia”, 13).

Mūsų laikų šventumo pavyzdys, Pjeras Džordžijus Frasatis žinojo, kaip pilnai gyventi ir būti malonės pasiuntiniu esantiems šalia. Jo atsidavimas Eucharistijai ir maldai, sujungtas su pasiaukojimu ir nuolankumu, gaivino jo tikėjimą taip kaip jo siela džiaugėsi gyvenimu. Vien nugyventi gyvenimą nepakanka. “Gyventi be tikėjimo, – aiškino jis, – be paveldo, kurį reikia ginti, be nuolatinės kovos už tiesą – tai ne gyvenimas, o egzistavimas”. Kaip pirmieji krikščionys, kurie vadino save paprastai – gyvaisiais, Frasatis ir visi kiti šventieji mokėjo dalinti, išnešti Kristaus gyvenimą arba malonę iš Mišių į savo, krikščionio gyvenimą pasaulyje. Jų kelionė / išėjimas iš Mišių į pasaulį – pavyzdinis ir pašventinantis. Amžinasis gyvenimas šventiesiems prasideda čia: jie nelaukia “kada nors”.

Svarbus elementas priimant Amžinąjį Gyvenimą yra pasiaukojimas. Šv. Ignaco pasiaukojimo malda priėmus Švenčiausiąjį leidžia Jėzui perkeisti mus į Jį. Kitas šventuoju virtęs karys, šventasis Pranciškus Asyžietis, moko mus melsti ne tik pasiaukojimo, bet ir sėkmingos kario tarnybos pasaulyje. Jo Ramybės malda ne vieną šimtmetį padėjo pasaulio kasdienybėje įtvirtinti Kristaus standartus. Ji skirta aktyviam šventumui pasaulyje praktikuoti ir puikiai tinka apmąstant tris trumpus, tačiau galingus žodžius, kuriais Bažnyčia užbaigia svarbiausią savo maldą: Ite, missa est:

“Viešpatie, padaryk mane savosios ramybės pasiuntiniu ir leisk man nešti meilę, kur siaučia neapykanta; santaiką, kur vyrauja barniai; vienybę, kur yra skilimas; tikėjimą, kur kankina abejonės; tiesą, kur viešpatauja klaida; viltį, kur braunasi nusiminimas; džiaugsmą, kur slegia liūdesys; šviesą, kur užgulusios tamsybės. Mokytojau, padaryk, kad aš trokščiau kitus paguosti, o ne pats būti guodžiamas; kitus suprasti, o ne pats būti suprastas; kitus mylėti, o ne pats būti mylimas, nes kas duoda – gauna, kas atleidžia, tam atleidžiama, kas miršta, tas gimsta amžinai gyventi”.

Visiškai nesunku iš lotynų kalbos išversti Ite, missa est – “Eikite, Mišios baigtos”. Kur kas sunkiau žodžius paversti veiksmu. Pavyzdys mums gali būti šv. Pranciškus, kuris prašė meilės, atleidimo, tikėjimo ir visų kitų gyvenimui reikalingų savybių.

Jėzus kvietė būti tokiais tobulais, kaip dangiškasis Tėvas yra tobulas (plg. Mt 5, 48). Mišiose tobula Jėzaus malda gali kurti tobulus žmones – tuos, kuriuos Bažnyčia vadina šventaisiais. Gyvi šventieji eina atkurti puolusio pasaulio Dievui. Beveik pačioje Šventojo Rašto pabaigoje, pergalingasis Avinėlis praneša, kad “kas buvo pirmiau, tas praėjo. (…) Štai aš visa darau nauja!” (Apr 21, 4-5). Pasaulio pabaigoje šie žodžiai pasigirs iš dangaus, nes Jėzaus darbas bus užbaigtas. Pasibaigus Mišioms, žodžiai “Telydi jus Viešpaties malonė” primena, kad esame Kristaus rankos ir kojos, akys ir ausys, širdis ir balsas – kad esame siunčiami visa atnaujinti Dievo gyvenimu. Kitaip tariant, pamaldžios Mišių kelionės galutinis tikslas yra šventumas – žemėje kaip ir Danguje. 

Kai kitą kartą eisite į Mišias:

  • Prisiminkite, kad Jėzus – Vartai ne tik mus pasveikina Mišių pradžioje, bet ir kviečia išeiti Mišioms pasibaigus.
  • Girdėkite išsiuntimą tokį, koks jis ir yra: eikite į pasaulį.
  • Tegul šventosios Mišios būna jums šaltinis, krikščionio gyvenimo pasaulyje galios centras.
  • Laikykite Mišias mokykla arba mokymų stovykla, kurios tikslas – išugdyti tobulus žmones – šventuosius.
  • Lėtai ir mediatyviai melskitės šv. Pranciškaus Ramybės malda. Tegul ši malda tampa “Telydi jus Viešpaties malonė” vertimas kasdieniniam gyvenimui. Pagalvokit, kaip konkrečiai pritaikyti Mišių malonę būsimą savaitę.

Versta iš Christopher Carstens, A Devotional Journey into the Mass, Sophia Institute Press, 2018  

Publikuojama pagal susitarimą su Sophia Institute Press.

Pamaldi kelionė į Mišias | Pradžios malda (3-8)

"Jie atsidėję meldėsi" (Apd 2, 42). Leidžiantis į kelionę, ypač nežinomu maršrutu, reikalingos nuorodos ir kelio ženklai. Panašiai reikia ruoštis ir pamaldžiai kelionei į Mišias. Kaip giliau panirti į svarbiausią Bažnyčios maldos slėpinį? Kas mane šioje...

Skaityti toliau

Pamaldi kelionė į Mišias | Kryžiaus ženklas (2-8)

"Iš žemės Viešpats Dievas išaugino įvairių medžių, gražių akims ir gerų maistui, su gyvybės medžiu sodo viduryje ir gero bei pikto pažinimo medžiu" (Pr 2, 9). Beveik visi turime vienokių ar kitokių regėjimo sutrikimų. Šiuolaikinė medicina siūlo daugybę...

Skaityti toliau

Pamaldi kelionė į Mišias | Įvadas

Keturmečio berniuko kartą paklausiau, kas jam labiausiai patinka sekmadienį bažnyčioje. "Po Mišių valgyti spurgas", - atsakė vaikas, truputį vyresnė sesutė jam paantrino. Deja, daugumos "ėjimo" į Mišias priežastis būna ne ką prakilnesnė. Tiesa, Šventoji Dvasia...

Skaityti toliau

dvasiniai skaitymai

Adventas

Advento kelias

Kalėdų laikas

Eilinis laikas

Gavėnia

Velykos

Ignaciškasis dvasingumas

Knygos

Bendruomenės liudijimai