pamaldi kelionė į mišias

Pamaldi kelionė į Mišias | Pradžios malda (3-8)

“Jie atsidėję meldėsi” (Apd 2, 42).

Leidžiantis į kelionę, ypač nežinomu maršrutu, reikalingos nuorodos ir kelio ženklai. Panašiai reikia ruoštis ir pamaldžiai kelionei į Mišias. Kaip giliau panirti į svarbiausią Bažnyčios maldos slėpinį? Kas mane šioje kelionėje lydės? Kur reikės kelionėje stabtelėti? Kokie žemėlapiai ir nuorodos leis man saugiai keliauti? Jau matėme, kad dalį Mišių prasmės atskleidžia Senojo Testamento žmonės ir įvykiai. Štai dar viena tokia proga, kad Mišių kraštovaizdyje būtų lengviau orientuotis. Įsivaizduokite išrinktąją tautą, kuri keliauja per Sinajaus dykumą, knibždančią gyvačių ir skorpionų. Jie paliko Egipto turtus, tačiau paskyrimo vietos dar neregėti. Mana iš dangaus malšina jų alkį, vanduo iš uolos – jų troškulį. Jie seka (kartais niurnėdami) vadą – Mozę, kuris eina paskui debesies stulpą arba ugnies stulpą. Galiausiai, kaip pasakojama išgelbėjimo istorijoje, išrinktoji tauta pasieks žemę, tekančią pienu ir medumi.

Tikintieji katalikai panašią kelionę įveikia Mišių metu. Būtent pradžios malda padeda mums, piligrimams, nenuklysti į nepažymėtą ir pavojingą teritoriją. Jau prie bažnyčios durų mes pradedame kelionę iš turtų, nuodėmės, tamsos ir vergijos pasaulio su visomis jo baimėmis ir viltimis į kito pasaulio preliudiją, dangiškąjį laisvės ir išsipildymo uostą, kurio pasaulis niekada nesupras. Kelyje mus maitins paties Dievo maistas ir gėrimas – Eucharistinė duona ir vynas. Vyskupas su lazda, kaip Mozė, arba kunigas stovi priešakyje ir mus kreipia. Pradžios malda, arba kolekta iškyla kaip esminė kelio gairė, kuri susieja Bažnyčios keliautojus – susirinkusius skirtingomis aplinkybėmis, bet turinčius troškimą pasiekti tą patį tikslą. Kaip susirinkusiems piligrimams reikėtų melstis pradžios malda, kad ji nuvestų į Pažadėtąją žemę – kad nenukryptume ir neklaidžiotume, kaip kietasprandė išrinktoji tauta?

Pasak tradicinės katechezės, vaisingai įsitrauksime į pradžios maldą tiktai tada, jei suprasime, kad šie žodžiai, kuriuos dabar taria kunigas ir kurie pakylėja mūsų širdis, yra malda. Yra daug maldos apibūdinimų, tačiau dykumoje keliaujančiai išrinktajai tautai itin tinka siūlomas šv. Augustino. Šventasis sako, kad “maldoje susiduria ir Dievo, ir mūsų troškulys. Dievas trokšta, kad mes Jo trokštume” (KBK, 2560). Mūsų pirmasis tėvas Adomas norėjo numalšinti šį troškulį kitomis priemonėmis – tarsi sūriu vandeniu, kuris niekada nepatenkina, nors iš pradžių ir atrodo gaivinantis. Po nuopuolio Dievas pavertė izraelitus trokštančia tauta. “Kaip elnė ilgisi tekančio vandens, taip aš ilgiuosi tavęs, Dieve. Visa gyvastimi trokštu Dievo – gyvojo Dievo, – kada nueisiu pamatyti Dievo veido?” (Ps 42, 2-3) – meldžiamasi psalmėje. Aukščiausioje išgelbėjimo istorijos maldoje antrasis Adomas ir paraidžiui, ir dvasiškai atliepia pirmajam. Nuo kryžiaus Dievas (t. y., Jėzus Kristus) patvirtina, kaip nenumaldomai Jis trokšta mūsų: “Trokštu” (Jn 19, 28). Bet šitas nuoširdus ir netgi desperatiškas troškimo išsakymas taip pat yra ir žmogaus atsakas Dievui. Kaip žmogus, Jėzus taip pat skelbia nenumalšinamai trokštąs mūsų dangiškojo Tėvo – Visagalio Dievo. Dievas sako žmogui: “Aš tavęs trokštu”, ir žmogus sako Dievui: “Aš Tavęs trokštu”. Paprasti ir gilūs žodžiai atspindi žmogystės ir dievystės vienovę Jėzuje Kristuje. Rezultatas? Nuo Gyvybės Medžio pasrūva vanduo, malšinantis ir Dievo, ir žmogaus troškulį. Panašiai Mišių kelionėje, prisiminę šv. Augustino žodžius, galime žvelgti į maldą kaip į vandeningą oazę dažnai sausoje ir dulkėtoje piligrimų kelionėje dangop.

Svarbu suprasti, kad konkrečiai šitas, Mišių pradžios maldavimas, yra ypatingas. Jis skiriasi nuo asmeninės maldos. Asmeninėje maldoje kalbu su Dievu kaip mano širdis veda. Galiu kreiptis į Tėvą, į Sūnų, į Šventąją Dvasią arba į visus tris Asmenis iš karto. Galiu iš širdies kalbėti su Dievu apie savo dabartinius poreikius ir meilę – dėkoti Jam už pusryčius arba prašyti, kad gaučiau dovanų išsvajotus bilietus. Kartą skaičiau nuostabią istoriją apie mergaitę, kuri, priėmusi Pirmąją Komuniją, grįžusi į klauptą padėkojo Jėzui už tėvus, brolius ir seseris, du kartus išvardijo abėcėlės raides ir galiausiai papasakojo istoriją apie vaiduoklius. Kodėl gi ne? Asmeninė malda turi būti personalizuota, taip kaip ir asmuo, kuris ja meldžiasi. Kita vertus, asmeninėje maldoje galiu džiaugtis Dievo artumu ir kontempliuoti Jo visagalybę visai be žodžių. Troškulį, kurį kiekvienas iš mūsų patiria, Dievas patenkina pagal konkrečius poreikius ir norus.

Kelionėje į slėpinį, einant nuo asmeninio prie viešo garbinimo, turime atsiminti, kad dauguma Mišių maldų, įskaitant ir pradžios maldą, skiriasi nuo asmeninės maldos labiausiai tuo, kad vienu metu meldžiasi daug žmonių.

Jeigu gimtadienio proga jus sveikinantys draugai “Ilgiausių metų” trauktų pasirinkę skirtingas melodijas, skambėtų pasibaisėtinai. Vienybė būtina ir viešuose civiliniuose aktuose, pavyzdžiui, giedant tautinį himną ar skanduojant mėgstamos komandos šaukinį. Panašiai ir liturginėje maldoje, kurios geriausias pavyzdys yra Mišios, reikia grupės, susirinkimo vokalinės vienybės. Liturginiame kontekste susirinkimas yra ne bet koks: kaskart, kai katalikai vieningai meldžiasi Mišiose, kalba ne kas kita, o mistinis Kristaus kūnas. Mišiose mes kiekvienas išliekame kaip atskiras individas, bet dirbame, meldžiamės ir keliaujame kaip vienas kūnas. Prisimenant šv. Augustino maldos apibūdinimą, pradžios malda – jei meldžiamasi su intencija ir nuovokiai – yra ir individualaus, ir bendro troškulio išraiška. Kaip, susiliejant bendroje maldoje, mistinis Kristaus kūnas malšina savo kolektyvinį troškulį?

Atsakas į šį klausimą yra paprastas ir gilus kaip pati malda. Po atgailos akto ir garbės himno Gloria, giedamo per šventes ir sekmadieniais, kunigas taria: “Melskimės”. Kvietimo “melskimės” niekaip ypatingai nagrinėti nereikia. Žodis tą ir reiškia – paprastai, tiesiai, iš esmės: melskimės. Vis dėlto iš patirties žinom, jog net toks paprastas kvietimas kartais pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina. Visi susirinkusieji turėtų melstis. Net nelaukiant, kol kunigas iš mišiolo pradės skaityti formaliąją Mišių maldą, mes turėtume kreipti savo mintis į širdies intencijas. Ko noriu prašyti Jėzaus? Kokius sielvartus ir kovas noriu Jam atiduoti? Už kokias malones ir dovanas noriu Jam padėkoti? Kaip išsakyti, parodyti Jam savo meilę ir pagarbą? Mistinis Kristaus kūnas kur kas labiau susivienytų savo troškulyje, jei kiekvienas iš susirinkusiųjų šitaip melstųsi.

Kai visi pavieniai šio masinio išėjimo piligrimai sukaupia mintyse savo maldavimus, kunigas, kuris yra kūno galva ir vedlys, juos visus surenka ir, vienu balsu, atiduoda / aukoja juos Tėvui per Sūnų Šventojoje Dvasioje. Kolekta (lot. bažn. collecta – surinktos (aukos)) – taip tradiciškai vadinama ši pradžios malda. Įsivaizduokim: galva surenka asmeninius kiekvienos mistinio kūno ląstelės troškimus ir atiduoda juos Tėvui vieninteliu mistinio Jėzaus kūno ištartu “Trokštu”.

Išrinktoji tauta pernelyg dažnai nesiklausė Dievo, netgi Mozė dėl savo kurtumo Dievo žodžiams taip ir nepateko į Pažadėtąją žemę. Panašiai ir mūsiškė pradžios malda neretai nebūna gaivinanti, silpnai malšina troškulį dėl dviejų susijusių priežasčių. Pirma, susirinkusieji ne visada pateikia kunigui intencijas, kurias jis galėtų surinkti ir paaukoti. Vietoj gyvos šlovinimo, atgailos, dėkojimo ir prašymo bangos Tėvas turi tenkintis menka įspūdžio nedarančia srovele. Taigi, susirinkusieji vangiai atsiliepia į kunigo kvietimą melstis. Kita vertus, kiek kartų Mišiose girdėjote kvietimą melstis ir be pauzės, skubotai beriamą kolektą? Labai svarbus kunigo ir susirinkusiųjų dialogas, taip pat ir tylos pauzė, būtina surinkti mintyse savo intencijas / maldavimus.

Tyla yra esminė ir asmeninei, ir bendrai maldai. Dabartiniai popiežiai vis garsiau šaukia apie tylos svarbą. Šv. Jonas Paulius II mokė, kad mums reikia tylos, jei norime priimti savo širdyse visą Šventosios Dvasios balso skambesį ir kuo labiau suvienyti asmeninę maldą su Dievo Žodžiu ir viešu Bažnyčios balsu. “Visuomenėje, kurioje vis labiau vyrauja šėlsmas, sklinda gandai ir blaško efemeriškumas, gyvybiškai būtina iš naujo rasti tylos vertę. Tarp įvairių momentų ir ženklų liturgijai nedera nepaisyti tylos” (Apaštališkasis laiškas Spiritus et Sponsa, 13). Jo įpėdinis popiežius Benediktas XVI, kreipdamasis į kartūzų vienuolius, kurie didžiąją dienų dalį leidžia tyloje, pastebėjo, kad visas šiuolaikinio gyvenimo triukšmas “suteikia pagrindo kalbėti apie antropologines mutacijas. Yra žmonių, jau nebesugebančių ilgai likti tyloje ir vienumoje”. Įsiklausykim, ką sako popiežius: pernelyg daug triukšmo, tylos trūkumas paverčia mus pabaisomis – mutantais. Nuo pirmtakų neatsilieka ir popiežius Pranciškus. Jis taip pat kalba apie tylią adoracijos maldą: “Negalime pažinti Viešpaties be šio garbinimo būdo, garbinimo tyloje, adoracijos, – sako jis. – Leiskite man šitaip pasakyti: eikvokite laiką priešais Viešpatį, priešais Jėzaus Kristaus slėpinį. Garbinkite Jį. Tyloje, adoracijos tyloje”.

Tylos galia tikrai nėra XXI a. Bažnyčios atradimas. Išsamiai tyla gali būti suprasta per kai kurias mistagogines prasmės kategorijas. Pavyzdžiui, nors tylai šiuolaikinėje dienoje laiko retai paliekama, “tylos minutė” po nacionalinių tragedijų lieka galingas vienybės ir susitelkimo simbolis.

Daug Dievo tylos pavyzdžių pateikia Dievo žodis – Šventasis Raštas. Keliaudamas per dykumą, Dievo angelų girdomas ir maitinamas, pranašas Elijas kalbasi su Dievu urvo angoje ant Horebo kalno. Koks yra Viešpaties balsas? “Pūtė didelis vėjas, jis buvo toks stiprus, kad skaldė kalnus ir trupino į gabalus uolas prieš Viešpatį, bet Viešpaties nebuvo vėjyje. Po vėjo – žemės drebėjimas, bet Viešpaties nebuvo žemės drebėjime. Po žemės drebėjimo – ugnis, bet Viešpaties nebuvo ugnyje. O po ugnies – švelnios tylos balsas” (1 Kar 19, 11-12). Tiktai tyloje Viešpats prabilo, ir tiktai tyloje Elijas Jį išgirdo.

Vėliau, ant Taboro kalno, Elijas ir Mozė pasirodė su Jėzumi – jie “kalbėjo apie Jėzaus išėjimą, būsiantį Jeruzalėje”. Petras, Jokūbas ir Jonas matė Jėzų atsimainant šlovėje. Iš apaštalus apgaubusio debesies pasigirdo balsas, skelbiantis, kad šitas Jėzus yra išrinktinis Sūnus ir kad jie privalo Jo klausyti. Balsui nuskambėjus, Jėzus liko vienas. O jie tylėjo (plg. Lk 9, 29-36). Viešpaties šlovės akivaizda kviečia tylai, o toje tyloje prisiminti Dievo-Žmogaus spindesį mūsų pasaulyje.

Danguje, naujojoje Jeruzalėje, yra savų tylos momentų: sužinome, kad prieš pat septynis trimitus, prieš pat įsisiūbuojant vestuvių pokyliui danguje “pusvalandžiui pasidarė tylu” (plg. Apr 8, 1). Mišios yra akimirka, kai dangus nusileidžia į žemę – arba žemė pakyla į dangų – ir mes dalyvaujame dangaus liturgijoje.

Tikrai, “yra laikas kalbėti ir laikas tylėti” (Ekl 3, 7). Pradžios malda apima ir viena, ir kita. Tyloje mūsų maldavimai iš širdies kyla į mūsų mintis, atsiduria “priekyje” Tada kunigas surenka šias maldas ir Bažnyčios žodžiais paaukoja jas Tėvui per Sūnų Šventojoje Dvasioje. Dievas trokšta mūsų, kad mes galėtume Jo trokšti. Pradžios malda patenkina Dievo troškulį numalšindama mūsiškį. 

Kai kitą kartą eisite į Mišias:

  • Prieš Mišias suformuluokite savo intencijas – išsakykite meilę, atsiprašymą, dėkojimą ir prašymą. Kai kunigas ištars: melskimės, sąmoningai prisiminkite šias intencijas, kad jis kartu su visų kitų susirinkusiųjų intencijomis galėtų jas paaukoti Dievui.
  • Būkite tylus pakeliui į Mišias. Kaip Elijas ant Horebo kalno arba apaštalai po Kristaus atsimainymo, siekite, nusiteikite tyloje klausytis Dievo balso.
  • Iš anksto paskaitykite Mišių pradžios maldą. Ji atspindės dienos šventimo pobūdį ir galbūt įkvėps jus trokšti maldingo susitikimo su Dievu.
  • Visą savaitę melskitės sekmadienio Mišių pradžios malda. Gyvojo vandens nesutalpinsi į buteliuką – Mišios yra dvasinio gyvenimo versmė. Gerdami iš šio begalinio malonės šaltinio būsime gaivinami visą savaitę.

Versta iš Christopher Carstens, A Devotional Journey into the Mass, Sophia Institute Press, 2018

Publikuojama pagal susitarimą su Sophia Institute Press.

Pamaldi kelionė į Mišias | Kryžiaus ženklas (2-8)

"Iš žemės Viešpats Dievas išaugino įvairių medžių, gražių akims ir gerų maistui, su gyvybės medžiu sodo viduryje ir gero bei pikto pažinimo medžiu" (Pr 2, 9). Beveik visi turime vienokių ar kitokių regėjimo sutrikimų. Šiuolaikinė medicina siūlo daugybę...

Skaityti toliau

Pamaldi kelionė į Mišias | Įvadas

Keturmečio berniuko kartą paklausiau, kas jam labiausiai patinka sekmadienį bažnyčioje. "Po Mišių valgyti spurgas", - atsakė vaikas, truputį vyresnė sesutė jam paantrino. Deja, daugumos "ėjimo" į Mišias priežastis būna ne ką prakilnesnė. Tiesa, Šventoji Dvasia...

Skaityti toliau

dvasiniai skaitymai

Adventas

Advento kelias

Kalėdų laikas

Eilinis laikas

Gavėnia

Velykos

Ignaciškasis dvasingumas

Knygos

Bendruomenės liudijimai