Dailė

Didžiojo altoriaus paveikslas “Marijos auklėjimas”

Kompozicijoje vaizduojama šv. Ona, mokanti Švč. Mergelę Mariją skaityti. Šią drobę XIX a. antrojoje pusėje nutapė Vilniaus meno mokyklos auklėtinis. Vaikystės paveiksluose Marija vaizduojama mokanti savo drauges, siuvinėjanti kunigo drabužius arba su angelais, nešinais duona ir vandeniu, bet dažniausiai – prigludusi prie savo motinos Onos, mokančios ją skaityti, kelių. Teigiama, kad pastarasis šventosios paveikslų siužetas atsirado Anglijoje ir yra seniausias, siekiantis net XIII a.

Šv. Onos, mokančios Mariją rašto, atvaizdas atspindi krikščioniškojo auklėjimo šeimoje idėją. Šis tradicinis katalikiškas siužetas visuotinai paplito po Tridento susirinkimo. Lietuvos bažnyčiose buvo itin pamėgtas XIX a. II pusėje ir išreiškė kiekvienoje šeimoje nuosekliai diegtas katalikybės ir lietuvybės idėjas.

XIX a. antrojoje pusėje Lietuvoje aukštosios dailės mokyklos nebuvo, tačiau tradicijos iš kartos į kartą buvo perduodamos privačiose Vilniaus mokyklos auklėtinių studijose. Nacionalinio išsivaduojamojo judėjimo sąlygomis Lietuvoje labiau akcentuotos auklėjamoji ir šviečiamoji meno funkcijos. Vilniaus meno mokykla veikė palyginti neilgai (iki Vilniaus universiteto uždarymo 1832 m.), tačiau jos vaidmuo keliant Lietuvos dailės kultūrą buvo milžiniškas. Ji ne tik pagausino lietuvių profesionalių dailininkų būrį, bet ir išauklėjo naują dailininko tipą – dailininko, gerbiančio savo meną ir skiriančio jį pažangiausioms savojo laikmečio idėjoms reikšti. Dėl šių priežasčių XIX a. šis šv. Onos siužetas įgijo naują prasmę. Spaudos draudimo metais jis ėmė reikšti lietuvių kalbos išsaugojimą, liaudies meilę knygai ir mokslo troškimą. Taigi, galima daryti prielaidą, kad šis paveikslas yra vienas iš ankstyvesnių tokias idėjas įkūnijančių paveikslų pavyzdžių.

Kūrinyje atsispindi klasicizmo bei romantizmo bruožai. Kompozicijoje vaizduojama monumentalios formos, švelnių veido bruožų šv. Onos figūra, sėdinti įstrižai į žiūrovą, per pečius dešine ranka apglėbusi savo dukrą Mariją, tačiau jos žvilgsnis nukreiptas į priešingą pusę, todėl jaučiamas atotrūkis tarp vaizduojamų figūrų. Paveiksle išryškintas šventosios individualus dvasinis pasaulis, jos atvaizdas romantizuotas. Šv. Ona vaizduojama laikantis krikščioniškosios ikonografijos – vidutinio amžiaus, dėvinti ilgą žalsvos spalvos suknelę, apsisupusi geltonu apsiaustu dengiančiu jos kelius, galvą apsigobusi balsva skraiste, kas asocijuojasi su išmintimi, šventumu. Paveiksle Mergelė Marija vaizduojama kaip maža giedro veido mergaitė, stovinti šalia motinos iš dešinės pusės, nuleidusi žvilgsnį į rankose laikomą atverstą knygą, iš kurios Šv. Ona ją moko skaityti bei Šventojo Rašto išminties. Švč. Mergelė Marija vilki ilgą baltą suknelę bei mėlynos spalvos apsiaustą, kuris jai nuslydęs ant dešiniosios rankos. Šios dvi figūros komponuojamos paveikslo centre. Marijai už nugaros kaip tylus stebėtojas palinkęs stovi jos tėvas šv. Joakimas.

Viršutinėje kompozicijos dalyje, dešiniau, ant didelio debesies pavaizduotas žvelgiantis žemyn ir laiminantis šeimą Dievas Tėvas bei virš Jo sklendžiantis balandis, simbolizuojantis Šventąją Dvasią. Evangelijoje pasakojama, kad vos tik Kristus išbrido pasikrikštijęs iš vandens, Jis pamatė prasiveriant dangų ir Dvasią balandžio pavidalo nusileidžiančią ant Jo. Ir tuomet iš dangaus pasigirdo balsas: “Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi” (plg. Mk 1, 9-11). Dievas vaizduojamas apsisiautęs ilgu mėlynu apsiaustu, senas, pražilusiais plaukais, ilga žila barzda. Jis apsuptas auksinės šviesos, kuri sklinda iš prasivėrusio dangaus. Dangus tampa ir paveikslo fonu, nes paveiksle pavaizduotos figūros užima beveik visą vaizdo plokštumą. Susidaro įspūdis, kad paveiksle pavaizduota šeima yra ypatinga, palaiminta, Dievo Apvaizdos globojama.

Parengta pagal Julijos Kazarinos bakalauro darbą “Vievio šv. Onos bažnyčia: architektūros ir dailės paveldas”.

Vievio šv. onos bažnyčia

Bažnyčios istorija

Informacija ruošiama.

Architektūra

Neobarokinė su klasicizmo elementais mūrinė Šv. Onos bažnyčia pagal architekto V. Michnevičiaus projektą perstatyta 1931 metais.

Dailė

Vievio Šv. Onos bažnyčią puošia nemažai meno kūrinių, net trys iš jų yra kultūros paminklai.

Palaimintojo Teofiliaus Matulionio relikvijos

Palaimintasis Teofiliau, melski už mus!

sakramentai

Viso liturginio Bažnyčios gyvenimo centras yra Eucharistinė auka ir Sakramentai. Be Sakramentų nėra Bažnyčios ir be Bažnyčios nėra Sakramentų. Bendruomenėje (Bažnyčioje) švenčiame sakramentus kaip dangiškos vienybės su Dievu ilgesį ir ženklą. Ruošiamės tinkamai ir vertai priimti Dievo malonės dovanas ir jomis dalintis, kad Viešpats pašventintų mūsų, Dievo vaikų gyvenimą.

sakramentalijos

Laidotuvės

Pagarba mirusiajam.

šv. agotos duona

Informacija ruošiama.

procesijos

Informacija ruošiama.

grabnyčios

Informacija ruošiama.

palaiminimai

Informacija ruošiama.

verbos

Informacija ruošiama.

Naujienos

Džiaugtis gamta su Dievu

Einu pakrante, kyla saulė, ir mano akys džiaugiasi besikeičiančia šviesa - nuo tamsiai mėlynos ir pilkos aušros iki rausvų, violetinių ir aukso atspalvių. Mano ausys džiaugiasi garsais bangų, dūžtančių į smėlėtą krantą čia pat ir į uolas tolėliau. Paukščiai brazda...

Skaityti toliau

Kelti troškimus į Dievą

Mes, visa žmonija, ilgisi ir trokšta. Visuotinėje kančioje patiriame netikrumą, praradimus, sielvartą ir izoliaciją. Jaučiamės vis labiau nesaugūs. Dažnai mūsų ilgesys ir troškimai susiduria su dvasiniu skurdu, ir mes suprantame, jog esame visiškai priklausomi nuo...

Skaityti toliau

Dvasinė paguoda. Kokia ji?

Kaip atrodo dvasinė paguoda? Ji nebūtinai turi būti stipri ar įspūdinga. Net nedidelis tikėjimo pliūpsnis, vilties žybtelėjimas ar didesnės meilės patyrimas yra paguoda. Dievas mane traukia prie savęs per daugybę įvairiausių patirčių. Rožė. Lankiau savo seserį...

Skaityti toliau

Parašykite mums