Bendruomenės liudijimai

Astos piligrimystė

Niekada netikėjau savo galimybėmis keliauti – pėsčiomis. Viršsvoris, nežinojimas, ar sugebėsiu (kaip visada) ir pūslėtos kojos – vis atbaidydavo nuo “PABANDYK”.

Pirmą kartą išdrįsau eiti Sekminių žygį norėdama padėkoti Dievui – tik dėl didelio poreikio padėkoti pasiryžau. Kiti kartai, einant su bendruomene, buvo su intencija – prašant sveikatos mano artimiesiems ir trokštant kitiems (kelionėje sutiktiems, mieste-kaime gyvenantiems) žmonėms parodyti, kaip nuostabu yra tikėti ir šlovinti Dievą. Šiemet mano širdyje labai išvešėjo poreikis DĖKOTI. Paskui, vieną vakarą po Mišių, diskusijoje apie piligriminę šių metų kelionę, išgirdau frazę: “Tikroji piligrimystė yra ėjimas dviese – tu ir Jėzus”. Diskusija baigėsi, o žodžiai nukeliavo į širdį – apsisprendžiau :).

Taigi, šiandien, skaitant “Ignaciškąją piligrimystę” imu šypsotis:

1. Piligrimystė yra savaime, tai mes nusprendžiame, eiti ar pasilikti – ĮVYKDYTA :)

Įvykdyta visiškai. Visiškai apsisprendžiau, nors buvo abejonių ir svarstymų, nors, žiūrėdama į jau pūslėtas kojas ir sumuštas bei netvirtą kelį, sušukau: “Viešpatie, juk Tu žinojai, kad aš noriu eiti. Kodėl leidai, kad tai įvyktų?”

Tada prisiminiau mintį iš šiemet išgirsto (gal tūkstantį kartų girdėto, bet išgirsto tik šiemet) Kryžiaus Kelio mąstymo: “Kai tu nukrenti, daugelis aplinkui juokiasi, kad tau nepavyko, kad tu esi nevykėlis, kad esi vienas toksai netikėlis. O Jėzus? Jėzus nukrenta šalia, kartu su tavimi, kad tu nesijaustum vienišas savo gėdoje”. Šie žodžiai pakėlė mane ir jau neabejojau, nueisiu ar ne. Eisiu – kartu su Jėzumi :).

2. Piligrimo kelias niekada neina tiesia linija – tikra tiesa :)

Kiekvienas kelias eina per tamsius plotus, kuriuose negalime pamatyti kito įvykio, santykių, darbo… Nutariau, kad eisiu su Jėzumi, o labai greitai viskas pasikeitė – eisiu dar ir su Daivuska, mielu savo artimu žmogučiu. Kai iš jos lūpų liejosi patarimai dėl pūslių ir kelio skausmo, kai mačiau jos užsidegimą EITI Į SEKMINES – net prisimerkus žvilgtelėjau į Daivą su mintimi: “Jėzau, ar Tu jau čia?”

3. Dievas panaudoja mūsų klaidas, žinių stoką ir silpnybes – aišku, kad panaudoja, bet gi tik tų žmonių, kurie klysta ir yra silpni. O man čia kam? (Aišku, čia tik juokelis iš savęs).

Kelyje sužinojau, kad Daiva yra labai panaši į mane (ji į mane, ne aš į ją tik todėl, kad aš pirma gimiau). Labai tas nustebino, labai. Taip, žinoma, išvaizda mes laaabai skiriamės (liekna-stora, aukšta-žema, šviesi-tamsi, bet yra ir panašumų – dvejos akys, viena nosis ir abi laaaabai gražios), bet mane labai sužavėjo mūsų VIENODI išgyvenimai. Mūsų gyvenimai, įvykiai, žmonės – ir skirtingi, ir tapatūs. Ji liudijo apie savo gyvenimą, o aš mačiau ten savąjį. Taip ji parodė man mano žaizdas. Ji papasakojo, kaip ir kur MAN skauda. Klausiu savęs, kodėl ir aš buvau tokia atvira: juk man tai nebūdinga, man sunku rodyti savo skausmą?

Šiandien sakau – todėl, kad ten šalia manęs buvo parkritęs Jėzus – kad man nebūtų taip gėda. Tai buvo gydanti kelionė, kurioje barsčiau savo gėdą, skausmą, silpnybes.

4. Mes mokomės eidami.

Aš mokausi gyvendama. Kiekvienąkart, kiekvienądien: eidama, skaitydama, permąstydama, įvertindama ir bendraudama su kitais – jei tik noriu mokytis. Kartais mokslas būna per kartus ir sunku jį priimti, sunku išmokti. Juk dar ne visas savo silpnybes išbarsčiau. Džiaugiuosi, kad turiu troškimą mokytis ir keistis, ir eiti.

Ir dar: šiemetinėje piligrimystėje man labai svarbus buvo pasiruošimas.

Jau iš anksto žinojau, kad bus kelionė, kad bus ne šiaip šventė. Kad būtų lengviau, visus savo “akmenis”, kuriuos tik galėjau panešti – nunešiau prie klausyklos. Širdis buvo apvalyta – labai norėjau ten apgyvendint kuo daugiau Šventosios Dvasios. JIS tai išgirdo.

Mano, kaip ir kiekvieno žmogaus, troškimai Dievui yra žinomi. Neabejoju tuo. Tačiau JIS kiekvienąkart sugeba taip nustebinti ir apdovanoti, kad negaliu to išgyvent be ašarų.

AČIŪ, VIEŠPATIE, KAD VISUOMET ESI ŠALIA…

Dar šioje kelionėje mane lydėjo visai neseniai per šlovinimą išgirsta ir niekaip širdies nepaliekanti giesmė:

“Išsiliek, Šventoji Dvasia, išsiliek,
Pagirdyk mūsų sielas,
Paremki mūsų žingsnius,
Išgydyk mūsų širdis,
Parveski mus į Tėvo namus.”

Pabaigai: jau kelintą kartą, paraginta paliudyti, pasižadu sau, kad bus 5-6 sakiniai. Va čia tai man ir vėl nepavyko :).

 Asta, 2020

Danutės liudijimas

Dukra pradėjo ruoštis Pirmajai Šventajai Komunijai, tad man reikėjo lankyti katechezes. Ten buvo viskas gerai ir įdomu: nors visada buvau tikinti, vis tiek atradau labai daug vertingų dalykų. Pavyzdžiui, vieno liudijimu metu išgirdau: "Man Jėzus pasakė..." Tada...

Skaityti toliau

Bendruomenės savaitgalio atgarsiai

Adoracijoje baigiantis Vievio parapijos bendruomenės savaitgaliui, atėjo įkvėpimas ir susidėliojo, kas man yra Vievio parapijos bendruomenė: tai Brigitos giedama giesmė "Tavyje, Tavyje, mano siela rami", Lauryno homilija, Giedrės mokymas, Neringos košė, Romo malda,...

Skaityti toliau

dvasiniai skaitymai

Adventas

Advento kelias

Kalėdų laikas

Eilinis laikas

Gavėnia

Velykos

Ignaciškasis dvasingumas

Knygos

Bendruomenės liudijimai