Eilinis laikas

8 šiuolaikinės klaidos, kurias katalikai turėtų žinoti ir vengti

Pasaulio pažiūros ir nuostatos neišvengiamai paliečia ir turi įtakos Bažnyčios narių mąstymui. Įsigali klaidingi įsitikinimai, kurie tik iš pažiūros atneša ramybę, o iš tikrųjų padeda vis labiau plisti pasaulietiniam ir medžiaginiam, o ne dvasiniam ir dieviškam mąstymui. Čia pateikiamos aštuonios šiais laikais labiausiai paplitusios klaidos, kurios, deja, pernelyg dažnai sutinkamos Bažnyčioje.

1. Gailestingumas be atgailos

Pernelyg daug žmonių šiais laikais mano, kad Dievui priimtinas bet koks elgesys. Vis dėlto tikrasis gailestingumas neužmerkia akių prieš nuodėmę: ją pripažįsta, vertina kaip rimtą problemą ir siūlo būdų nuodėmės vengti. Dievo gailestingumas – tai Viešpaties ranka, ištiesta traukti mus iš nuodėmės liūno. Atgaila yra gailestingumo “raktas”, nes atgailaudami siekiame ir įsikimbame gailestingai ištiestos Dievo rankos. 

Liūdna, bet gailestingumą be atgailos tampa įprasta skelbti net Bažnyčioje. Tarnystės pradžioje Jėzus taria: “Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!” Atsiversti – tai nusigręžti nuo nuodėmių. Eiliškumas yra svarbu: kaip galime patirti gerąją Dievo gailestingumo naujieną, jei nepakeitėme mąstymo ir nesuprantame, kad mums to gailestingumo reikia? Atgaila sužadina jausmus, leidžia pripažinti, kad mums reikia pokyčių, skatina ieškoti Dievo ir “atrakina” Jo gailestingumą.

Gailestingumo be atgailos klaida veda prie perdėto pasitikėjimo savimi, nuodėmės prieš viltį. 

2. Staurofobija

Staurofobija (gr. stauros – kryžius; phobia – baimė) – kryžiaus arba Nukryžiuotojo baimė. Bažnyčioje ši klaida kyla iš nenoro kalbėti apie mokinystės reikalavimus. Dėl to smarkiai abejojama ir baiminamasi, kai geriausi ir tinkamiausi pasirodo sunkūs sprendimai, pasirinkimai.

Nemažai katalikų, įskaitant kunigus ir vyskupus, atvirai išsigąsta iškilus kryžiaus poreikiui. Pavyzdžiui, kai pasaulis protestuoja ir klausia: “Ar sakote, kad turintys potraukį tai pačiai lyčiai negali tuoktis, intymiai bendrauti ir turi gyventi celibate?”, sąžiningas atsakymas yra: “Taip, mes taip tvirtiname”. Tačiau šis atsakymas yra sunkus ir įsišaknijęs kryžiuje, todėl dažnas katalikas bijo tiesaus sąžiningo atsakymo. Tas pats galioja kitoms sudėtingoms moralinėms situacijoms, pavyzdžiui, eutanazijai (nepaisant kentėjimo, mes nesame laisvi atimti savo ar kito gyvybę), abortams, skyryboms.

Staurofobija taip pat verčia dvejoti atliekant pataisymus Bažnyčioje ar šeimoje. Pasitaiko, kad baimė sukausto prireikus ko nors reikalauti, taikyti net menkiausias nuobaudas ar pataisas. Mat tokie dalykai gali “nuliūdinti” žmones, o tai yra vienas iš baisiausių dalykų staurofobui, kuris bijo bet kokio kentėjimo – ir savo, ir kito. 

“Bet aš niekuo nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, dėl kurio pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš – pasauliui” (Gal 6, 14), – rašo apaštalas Paulius. Vis dėlto šiandien didelę dalį katalikų kryžius ir jo reikalavimas verčia gūžtis, sutrikti. Užuot gyręsi kryžiaus galia, jie mąsto maždaug šitaip: “Kaip mes, Bažnyčia drįstame rodyti į kryžių ir dar tvirtinti, kad jis yra geriau negu patogumas arba užuojauta?” Šv. Paulius suprato, kad “Jėzus nukryžiuotasis yra suklupimo akmuo žydams, pagonims – kvailystė. Tačiau pašauktiesiems, ir žydams, ir graikams, Kristus yra Dievo galybė ir Dievo išmintis” (plg. 1 Kor 1, 23-24). Vis dėlto šito nepasakysi staurofobui, kurių, deja, yra ir Kristaus kariaunoje.

3. Universalizmas

Įsitikinimas, kad galiausiai didžioji dauguma arba visi žmonės bus išgelbėti tiesiogiai prieštarauja mūsų Viešpaties žodžiams. Jis sako, jog daugelis yra kelyje į pražūtį ir tik nedaugelis siaurame ir sunkiame kelyje, kuris veda į išgelbėjimą (plg. Mt 7, 13-14, Lk 13, 23-30). Iš Jėzaus mokymo, palyginimų ir įspėjimų yra aišku, kad turime rimtai priimti šitą “daugelį”, ir ne “keletas” bus prarasti, nebent mes iš Dievo malonės kuo greičiau pakviesime juos Kristui ir mokinystei.

Retas katalikas yra girdėjęs pamokslų, kuriuose įspėjama apie teismą arba pragaro galimybę. Taip pat retas mini tai kitiems ir net svarsto kaip tikrą galimybę. Dėl visur prasismelkiančio universalizmo katalikai retai jaučia paskatą evangelizuoti ar net patys gyventi tikėjimu. Trokštant tikrų pokyčių ar evangelizacinio įkarščio, tokią nuostatą būtina šalinti. 

4. Iškreiptas dialogo supratimas

Terminas “dialogas” pastaruoju metu ėmė reikšti kone nepabaigiamą pokalbį. Kaip toks, jis stokoja aiškaus tikslo įtikinti kitą. Dažniausiai žodis “dialogas” suprantamas kaip paprasčiausias “pašnekesys, kalbėjimas”. Mūsų kultūroje tiesiog kalbėjimas yra labai vertinamas. Nors pašnekesys savaime nėra blogai, negerai, jei jis pakeičia veiksmą dėl tikro tikslo.

Originaliai žodis “dialogas” turi kur kas stipresnę reikšmę. Graikiškas Šventajame Rašte vartojamas διαλέγομαι (dialégomai) kildinamas iš graikiškų dia (per, iš vienos pusės skersai į kitą) ir légō (kalbėjimas iki išvados, iki pabaigos). Dia sustiprina lego, todėl teisinga būtų sakyti “perkelti išvadą į kitą pusę”, keičiantis mintimis, žodžiais ar motyvais.

Akivaizdu, kad žodžio “dialogas” originali reikšmė yra kur kas stipresnė nei, regis, dauguma žmonių šiomis dienomis supranta. Naujajame Testamente jis dažniausiai vartojamas liudijimo kontekste arba mėginant įtikinti kitus Evangelija (plg. Apd 17, 2-17; Apd 18, 4).

Bet, kaip jau sakyta, pagal mūsų laikų supratimą vykstantis dialogas iš tikrųjų gali vilkinti atsivertimą, nes sudaromas įspūdis, kad visų pusių pozicijos lygiavertės ir vien kitos pozicijos supratimas jau yra pagyrimo vertas. Supratimas gali būti naudingas, bet dažniausiai jis neturi jokios vertės atsivertimui į Evangelijos tiesą.

Šių dienų Bažnyčia pamiršta arba nėra aišku, kad tikslas yra atsivertimas. Dauguma katalikų su pasididžiavimu kalba apie “dialogą” su pasauliu ir su netikinčiaisiais. Tačiau dialogas yra įrankis ir priemonė, metodas, ne tikslas. Kaip metodas, dialogas (pirmine reikšme) yra energingas, dinamiškas ir džiaugsmingas Evangelijos skleidimas, o ne šnekučiavimasis, ne (tarsi) begaliniai pokalbiai. 

Tiesa ta, kad mes siekiame laimėti sielas, ne argumentus. Sielos laimėjimas ir yra tikrasis tikslas, kurio daugumai modernių užuominų apie “dialogą” ir “susitarimą” stinga. Todėl deformuotas dialogo supratimas patenka į šiuolaikinių problemų ir klaidų sąrašą.

5. Meilė prilyginama švelnumui

Tiesa, švelnumas yra meilės išraiška. Bet lygiai taip pat – pabarimas, bausmė, pagyrimas. Vis dėlto mūsų laikais, netgi Bažnyčioje, meilė neretai suprantama vien tik kaip švelnumas, meilumas, patvirtinimas, pritarimas, padrąsinimas ir kiti pozityvūs dalykai. Tačiau tikroji meilė kartkartėmis trokšta bausti, reikalauja keistis, pabara dėl klaidos.

Moderniaisiais laikais, siejant meilę vien su švelnumu ir maloniu elgesiu, tarsi sakoma: “Jei mane tikrai myli, pritarsi, netgi aukštinsi viską, ką aš darau”. Tokioje atmosferoje, jei Bažnyčios mokymas neatitinka, nesiderina su šiuolaikiniu požiūriu į, pavyzdžiui, lytiškumą, Bažnyčia kaltinama kaip neapkenčianti vien todėl, kad nepritaria tam, kam žmonės nori, kad pritartų. Dėl tapatybės politikos (kai visa žmogaus tapatybė ir orumas apibrėžiami siauru elgesio ir savybių rinkiniu) tampama dar jautresniu asmeniniams įsižeidimams.

Tačiau, užuot likę ištikimi ir tvirtinę, kad priešinti meilę tiesai yra klaidinga, dažnai katalikai nusileidžia ir galiausiai netgi patys patiki, kad meilę galima sumenkinti iki paprasčiausio švelnumo. Perimamas pasaulio požiūris, kad Bažnyčia, kuri nėra švelni ir maloni, yra menka ir netgi bjauri, nekęstina. Nesvarbu, kad Jėzus, vertinant šiuolaikiniais standartais, kalbėjo tikrai ne visada švelniai, kad Jis dažnai atvirai kalbėjo apie nuodėmę (tai yra, giliau, nei siekia socialinis teisingumas ir fariziejiškos nuostatos, lietė tokius dalykus kaip svetimavimas, skyrybos, netikėjimas ir pan.). Nesvarbu, galima viską pamiršti, nes Dievas yra meilė, meilė yra švelnumas, o švelnumas visada malonus ir pritariantis. Galiausiai nutariama, kad Jėzus negalėjo iš tikrųjų pasakyti daugumos tų dalykų, kurie Jam priskiriami. Dėl šios klaidos Jėzus sumenkinamas iki nepavojingo hipio ir meilė neteisingai aiškinama kaip vien švelnumas ir besąlyginis pritarimas. Klupdami ant šios klaidos paaukojame tiesą. 

6. Neteisingas tolerancijos esmės aiškinimas

Daug žmonių šiomis dienomis toleranciją prilygina pritarimui. Todėl, kai prašoma arba net reikalaujama tolerancijos, iš tikrųjų reikalaujama pritarimo. Vis dėlto žodis “tolerancija” yra kildinamas iš lotyniško toleratus: “pakęsti, tvardytis”, netgi “iškęsti”. Kaip tokia, tolerancija byloja apie sąlyginę ištvermę arba bent jau netrukdymą, nesikišimą į kitų įsitikinimus, veiksmus ir praktikas, kurios laikomos klaidingomis. Galima tai pakęsti ar ištverti, kad išvengtum, pavyzdžiui, griežto spaudimo ar žiaurių bausmių, nebūtino kišimosi į privatumą ir pan., bet, jei trūksta elemento “nesutinku”, kalbama ne apie toleranciją, o apie abejingumą arba pritarimą.

Būtent čia klysta katalikai, kurie toleranciją supranta kaip pritarimą. Paprasčiau tariant, tai, ką jie vadina tolerancija ir netgi sveikina save už tai, iš tikrųjų yra tam tikra abejingumo arba subjektyvizmo forma. Užuot džiugiai ir uoliai skelbę Dievo apreikštą tiesą, dauguma klystančiųjų netikra tolerancija pridengia abejingumą tiesai ar net patvirtina klaidą. Galiausiai jie netgi sveikina save už moralinį pranašumą dėl tolerancijos, nors iš tikrųjų veikia tingumas. Tingumas šiuo atveju yra nenoras imtis daug pastangų reikalaujančio triūso kalbėti tiesą abejojančiam ir pašiepiančiam pasauliui.

Sudėtingose pliuralistinėse kultūrose tolerancija yra svarbi vertybė, tačiau neturėtų būti taip plačiai paplitusi, kad prarastų savo tikrąją prasmę arba būtų taip suabsoliutinama, kad tolerancijos būtų tikimasi visais atvejais paprasčiausiai dėl to, kad jos reikalaujama.

Katalikams taip pat reikėtų truputį prablaivėti ir suvokti, kad dauguma tų, kurie pastaruoju metu reikalauja tolerancijos iš mūsų, visai neketina taikyti jos mums. Dauguma tų pačių suinteresuotų grupių, kurios reikalauja tolerancijos, darbuojasi, kad užgniaužtų religijos laisvę ir vis labiau nenori toleruoti religinių pažiūrų viešose erdvėse. Nuolat pasiduodant neteisingai suprantamos tolerancijos reikalavimams, galima atsidurti tik dar gilesnėje tamsoje ir sulaukti spaudimo prisitaikyti arba pateisinti rimtą nuodėmę. 

7. Antropocentrizmas

Tai šiuolaikinė, Renesanse ištakas turinti tendencija žmogų, o ne Dievą pastatyti centre. Pastaruoju metu ji itin pažeidė Bažnyčią. Tai ypač akivaizdu liturgijoje, ne esminiai, bet kaip praktiškoje ir plačiai švenčiamoje. Mūsų architektūra, giesmės ir gestai, nepaliaujami skelbimai ir sveikinimo ritualai yra sutelkti į vidų, į save. Liturgija, kaip įprastai švenčiama, regis, yra labiau apie mus nei apie Dievą. Netgi Eucharistijos malda, kuri yra visiškai nukreipta į Dievą, paprastai kalbama atsigręžus į žmones.

Niekada nėra gerai, ypač Bažnyčioje, nusiųsti Dievą į pakraščius. Šis Dievo nustūmimas į šalį akivaizdus ne tik liturgijoje, bet parapijų gyvenime, kuris dažnai perkrautas aktyvumo, įsišaknijusio gailestingumo darbuose kūnui, mažai paisant gailestingumo darbų sielai. Vyrauja socialinės organizacijos, bet sunku sudominti Šventojo Rašto studijomis, tradicinėmis maldingumo praktikomis ir kitais dvasiniais Dievui skirtais darbais.

Taip pat reta, kad Dievas būtų skelbiamas energingu evangelizaciniu darbu parapijose, kurios kartais labiau primena pomėgių klubą negu švyturį. Žmogus yra svarbus, krikščioniškas humanizmas yra vertybė, tačiau antropocentrizmas yra dažna šiuolaikinė klaida, įsišaknijusi nesaikingume. Daugybėje parapijų Dievo garbinimas ir Jo Karalystės skleidimas pernelyg nepastebimas. Tėvai būna labiau susitelkę į laikiną savo vaikų gerovę, į jų akademinį išsilavinimą, tačiau kur kas mažiau rūpinasi dvasinėmis žiniomis ir dvasiniais turtais.

Dievas privalo būti centre, kad žmogus būtų iš tikrųjų išaukštintas. 

8. Vaidmenų perkeitimas

Jėzus sako, kad Šventoji Dvasia, kurią Jis atsiųs, leis pasauliui suvokti klaidas ir kaltes (plg. Jn 16, 8: “Jis ateis ir parodys pasauliui, kaip jis klysta dėl nuodėmės, dėl teisybės, dėl teismo”). Todėl teisingas kataliko santykis su pasauliu yra pasaulį teisti. Kaip sako šv. Paulius, “visa ištirkite ir, kas gera, palaikykite! Susilaikykite nuo visokio blogio!” (1 Tes 5, 21-22). Taigi, pasaulis turi būti vertinamas Evangelijos šviesoje. 

Vis dėlto pernelyg dažnai mes viską apverčiame ir esame linkę teisti Dievo Žodį bei Bažnyčios mokymą, vertindami jį iš pasaulio perspektyvos. Turėtume visus dalykus vertinti Dievo šviesoje. Vis dėlto neretai galima išgirsti katalikus pašiepiant mokymą, kuris kelią iššūkį pasaulio mąstymui arba žeidžia pasaulio prioritetus. Ne vienas pakiša savo tikėjimą po politiniu įsitikinimu, pasaulio požiūriu, pasaulio pasirinkimais ir mintimis. Tikėjimo konflikte su išvardytomis pasaulio kategorijomis, spėkite, kas paprastai pasitraukia. 

Jėzus sako: “Jei kas gėdisi manęs ir mano žodžių šios neištikimos ir nuodėmingos kartos akivaizdoje, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus, atėjęs savo Tėvo šlovėje su šventaisiais angelais” (Mk 8, 38). Vis dėlto ne vienas gėdijasi Viešpaties mokymo, kuris nesiderina su pasaulio ir paplitusiomis nuostatomis, pažiūromis. 

Dėl to įvyksta tikrai tragiško masto pervertimas, kuriame pasaulis ir jo pažiūros nugali Evangeliją. Pasaulį turėtų įtikinti Šventoji Dvasia. Vis dėlto mes patį Dievą sodiname į teisiamojo suolą. Neturėtų taip būti. “Neapsigaukite! Dievas nesiduoda išjuokiamas. Ką žmogus sėja, tai ir pjaus. Kas sėja savo kūnui, tas iš kūno pjaus pražūtį, o kas sėja dvasiai, tas iš dvasios pjaus amžinąjį gyvenimą” (Gal 6, 7-8).

Versta iš www.ncregister.com

Apie ribas

Visi žinome, kas yra limitas: amžiaus, greičio, kredito, t. t. Lotynų kalbos žodis limes (kilm. limitis) reiškia nuosavybės ribas, dažnai žymimas akmeniu / riboženkliu. II a. Romos imperijos ribos driekėsi nuo Škotijos iki Arabijos. Limito, ribų esmė tokia: dalykas...

Skaityti toliau

dvasiniai skaitymai

Adventas

Advento kelias

Kalėdų laikas

Eilinis laikas

Gavėnia

Velykos

Ignaciškasis dvasingumas

Knygos

Bendruomenės liudijimai